– Tomai, pirmiausia pasikalbėkime apie matematiką. Jūs jaunas dėstytojas, matematiko kelią pradėjęs nuo MGMF Taikomosios matematikos programos studijų. Kas paskatino tapti matematikos mokslininku, dėstytoju?

– Mokykloje man labai patiko matematika, bet ne tai, kas vien tik buvo mokoma – mokyklinis kursas man nebuvo sunkus. Tada buvau tikras matematikos gerbėjas ir man buvo žymiai įdomiau spręsti sunkesnius uždavinius, todėl mėgau dalyvauti olimpiadose. Man matematika visada buvo ir tebėra labai graži, skatinanti vaizduotę, tad ir pats mėgau sugalvoti įmantresnių uždavinių, siūlydavau juos išspręsti bendraklasiams.

Tad niekur kitur savęs neieškojau, niekur nebėgau, nes kitur savęs ir negalėjau įsivaizduoti – savo ateitį siejau tik su matematika ir matematikos studijas rinkausi natūraliai. Žinoma, neapleidau ir muzikos – ji iki šiol skamba mano namuose.

Taigi, dabar esu mokslininkas, muzikuojantis matematikas, bet studentams per paskaitas negroju. Paskaitose mes naudojamės kitais instrumentais – savo protu ir kompiuterinėmis programomis, padedančiomis analizuoti ir vizualizuoti duomenis ar taikyti mašininio mokymosi metodus.

– Apie matematiką kalbate taip, kaip apie malonumą teikiantį kūrybos procesą. Gal atsakymas slypi muzikoje? Juk esate baigęs muzikos mokyklos fortepijono klasę ir sakote, kad muzika jus lydi iki šiol.

– Taip, baigiau Jiezno vaikų muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Vaikystėje muzikavau labai daug, savo malonumui groju ir dabar – be muzikos tikrai neįsivaizduoju dienos, nes muzika man – vidinio pasaulio penas ir jausenų išraiška.

Gal matematikoje tikrosios muzikos ir nėra daug, bet už tai muzikoje matematikos – labai daug.

Mėgstu ir klausytis kitų atliekamos muzikos, bet klausausi išskirtinai tik klasikinės muzikos, apimančios labai platų laikotarpį: nuo Johanno Sebastiano Bacho ir Domenico Scarlatti iki Nikolajaus Metnerio ir Sergejaus Prokofjevo. Ją ir groju.

Grįždamas prie matematikos, noriu pasakyti, kad matematikos su muzika aš labai stipriai gal ir nesiečiau. Matematika – fizinių mokslų muzika, ji sukuria proto virpesius, o tikroji muzika virpina sielos stygas, atveria mūsų vidinį pasaulį išoriniam ir drauge su juo harmoningai susilieja.

Tai skirtingi dalykai. Kita vertus, joks kompozitorius ar rimtas muzikas neišsiverčia be matematikos, nes bet kokį muzikinį kūrinį galima laikyti uždaviniu, neturinčio vienintelio sprendinio – tą patį kūrinį galima „išspręsti“ labai įvairiai: akcentais, ritmu, melodijos formavimu – visa tai gali būti labai skirtinga.

Taigi skaitydamas partitūrą aš nesijaučiu sprendžiantis uždavinį ar galvojantis apie matematikos teoremas – matematika ir muzika man yra du skirtingi poliai, kurie tiesiog vienas be kito negali egzistuoti, nes muzika, be jokios abejonės, lavina ir protą, ir loginį mąstymą, o tai neabejotinai svarbu studijuojant matematiką.

– Ar įmanoma tam tikras matematines priemones perkelti į muziką?

– Manau, kad geriausias atsakymas būtų Alberto Einšteino žodžiai: „muzika yra skambanti matematika“. Arba dar anksčiau italų muzikos teoretiko Gioseffo Zarlino matematiškai grindžiamo garsų meno idėja, vadinta numerus sonorus arba numerus in sono (lot. skambantys skaičiai), plėtojama ne vieną tūkstantį metų ir vadinama bene ilgaamžiškiausiu tarpdalykiniu dialogu.

Teigdami, kad matematika ir muzika turi daug bendrų dalykų, mes dviračio tikrai neišradinėjame; tad net nereikia klausti: „ar įmanoma matematines priemones perkelti į muziką“. Jos ten seniai yra, nes muzika, nors ir meno rūšis, bet paremta daugeliu matematikos dėsnių.

Gal matematikoje tikrosios muzikos ir nėra daug, bet už tai muzikoje matematikos – labai daug. Pavyzdžiui, muzikinio kūrinio ritmas gali būti apibrėžtas trimis skaitmeniniais parametrais: ilgo ir trumpo ritmo mažiausio ritmo skaičiaus ir ilgo ir trumpo ritmo dydžių santykio. Iš šių trijų skaičių galima apskaičiuoti visą ritmo hierarchiją.

Kalbant apie matematikos panaudojimą muzikos srityje, galimi įvairūs scenarijai. Vienas iš jų ir pastaruoju metu neretai minimas – tai muzikos generavimas, jos tvarkymas, korekcijos, pavyzdžiui, vokalo, naudojant dirbtinio intelekto metodus. Kitas pavyzdys – muzikinis garsas ir jo temperamentas – čia akivaizdi muzikinė aibių teorija, transformacijų teorija, kombinatorikos, stochastinių metodų taikymas kuriant kompoziciją.

– O kokiose dar srityse be matematikos neįmanoma išsiversti?

– Labai daug sričių, kuriose veikla be matematikos nevyktų ir kur  naudojama matematika, – finansai, energetika, medicina, technologijų pramonė, verslas, gamybos procesai ir jų valdymas, IT technologijos, rekomendacinės sistemos ir t.t.

Net ir įprastos mums gyvenimiškos situacijos priklauso nuo matematikos, pavyzdžiui, telefono atrakinimas naudojant piršto atspaudo atpažinimą, elektroninėse parduotuvėse pateikiamos rekomendacijos, „Facebook“ pateikiamas pasiūlymas prisijungti prie tam tikrų grupių ar paprasčiausias nuotraukos kompiuteryje atvertimas – visur veikia matematikos metodai ir dėsniai.

Matematikos universalumas lemia lengvą integraciją į kitas sritis, tarp jų ir meno. Matematika nesikeičia, jei ją taikome vienoje ar kitoje srityje. Keičiasi tik taikymo kontekstas.

Matematikui išmokti ir įgyti taikymo srities žinių – nesvarbu, ar tai būtų finansai, ar atostogų rekomendavimo sistemos, ar muzikinio kūrinio dramaturgija, yra žymiai lengviau nei kokios kitos srities ekspertui išmokti matematikos. Matematikos specialistas visur yra laukiamas ir visur reikalingas.