Šiaip ar taip, karinė reikšmė yra ribota. Kremlius dažnai repetuoja dalies savo turimų 2 000 trumpojo nuotolio branduolinių ginklų dislokavimą Rusijos vakaruose. Svarbesnis yra simbolizmas: Putinas sakė taip reaguojantis į Baltarusijos lyderio Aliaksandro Lukašenkos (kuris dažniausiai vartoja rusišką savo vardo versiją: Aleksandras Lukašenka) prašymą. Ar autokratas Minske tikrai norėjo ginklų, nėra svarbu. Pažadėtas jų dislokavimas pabrėžia augančią Rusijos įtaką savo mažesnei vakarinei kaimynei.

Tai taip pat parodė kartotinių Kinijos bandymų sutramdyti Rusijos žvanginimą branduoliniais ginklais ribas. Vos keliomis dienomis anksčiau, per Xi Jinpingo vizitą Maskvoje, Kinijos ir Rusijos lyderiai pasirašė bendrą pareiškimą, kad branduolinės galios neturėtų dislokuoti turimų ginklų už savo sienų ir net turėtų pašalinti anksčiau dislokuotas tokias sistemas. Tai buvo aiškus bakstelėjimas Jungtinėms Valstijoms, maždaug pusę savo 200 nestrateginių ginklų arsenalo laikančioms Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Italijoje ir Turkijoje. Tačiau kol Baltarusija yra nepriklausoma šalis (to negalima laikyti savaime suprantamu dalyku neribotam laikui), Putinas kaip tik pažeidė naująją taisyklę. Taip pat pažeidžiama Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis; JAV ginklams Europoje taikomos jos išimtys, nes jie jau buvo dislokuoti prieš jos įsigaliojimą 1970-aisiais.

Oficialiai deklaruota priežastis buvo reakcija į Britanijos sprendimą tiekti Ukrainai prieštankinius sviedinius su nuskurdintuoju uranu. Šių šarvamušių sviedinių toksiškos atliekos, bet jie neturi nieko bendra su branduolių dalijimusi. Kita paskata galėjo būti prieškario valstybingumo metinės kovo 25-ąją. Jas švenčia baltarusiai visame pasaulyje, bet ne Baltarusijoje, kur uždrausta jas minėti. Jungtinės Valstijos ta proga įvedė daugiau sankcijų ir vizų draudimų režimo veikėjams.

Jei kas nors tikisi, kad šios priemonės suveiks greitai ar kad išvis suveiks, turėtų pasidomėti istorija. Europos Sąjunga pirmąsias sankcijas Baltarusijai įvedė 2004-aisiais, JAV jas pritaikė po dvejų metų. Jos nebuvo visai bevaisės: pavyzdžiui, į laisvę išėjo keli politiniai kaliniai. Tačiau jos buvo strateginė nesėkmė. Lukašenka vis dar valdo, savo išlikimui pasitelkdamas vis labiau represines priemones. Baltarusija atsidūrė dar didesnėje Kremliaus valdžioje. Opozicija susiskaldžiusi, jos lyderiai – kalėjime ar tremtyje. Kritikai sako, kad daugiausiai vilčių dėl režimo nuvertimo teikia didesnis baltarusių visuomenės priartinimas prie Vakarų; sankcijų poveikis yra priešingas.

Vis dėlto silpstantis Putino karas Ukrainoje reiškia naują viltį Baltarusijai. Rusų imperializmas ir militarizmas iškristalizavo ir konsolidavo nacionalinės tapatybės jausmus Baltarusijoje, kaip ir Ukrainoje. Bet koks bandymas panaudoti baltarusių kariuomenę prieš Ukrainą gali nulemti maištą ar dezertyravimą, o baltarusių savanoriai kovoja Ukrainos pusėje.

Teisinga, kad išorinis pasaulis susirūpinęs Ukrainos atstatymu po karo. Tačiau jam reiktų pamąstyti ir apie strategiją Baltarusijos atžvilgiu. Rusijai pralaimėjus Lukašenka liks be savo vienintelio tikro gynėjo. Įspūdingas pasiūlymas galiausiai priimti į Europos Sąjungą, pavyzdžiui, galėtų sukelti režimo skilimą ar jo nuvertimą. Po 106 bevaisių metų 2024-ieji galėtų suteikti baltarusiams pagrindo švęsti.