Tarp kapitalizmo ir socializmo

Popiežius pasisakė už malonesnį ir švelnesnį kapitalizmą. Tiesa, jis nepateikė smulkesnių nurodymų, kaip tai paversti tikrove.

Pernai, kai popiežius Pranciškus paskelbė savo pirmąjį apaštališkąjį raginimą „Evangelijos džiaugsmas“, jo pareiškimai apie ekonomiką ir apie tai, ką jis pavadino „abejingumo globalizacija“, sukėlė pasaulyje daug daugiau dėmesio nei katalikų tintiesiems skirta jo žinia apie evangelijos dvasią. Bet ir tie pareiškimai ūkio klausimais nebuvo kaip reikiant suprasti.

Taip bent mano Amerikos Tenesio universiteto komunikacijos mokslų profesorius Arthuras W. Huntas ir dėl to parašė straipsnį, kurį balandžio 3 d. paskelbė svetainė „American Conservative“. Jame A. W. Huntas aiškina popiežiaus mintį, įstatydamas ją į platesnį kontekstą.

Anot profesoriaus, savo apaštališkuoju raginimu „Evangelijos džiaugsmas“ popiežius norėjo pasakyti, kad „nepasiturinčiųjų problemų negalima išspręsti „tik paprastu pašalpos davimo ir gavimo mentalitetu“. Tai kuo gi, jei ne tuo? Čia dokumentas aiškus: „ogi geresniu pajamų paskirstymu“.

O kaip tai būtų galima įgyvendinti? Nagi per „valstybių, įpareigotų saugoti bendrąjį gėrį, teisę“ statyti šiokias tokias užtvaras prieš „absoliučią rinkos autonomiją ir finansinę spekuliaciją“.

Kitaip tariant, popiežius pasisakė už malonesnį ir švelnesnį kapitalizmą. Tiesa, jis nepateikė smulkesnių nurodymų, kaip tai paversti tikrove, išskyrus žodžius, kad „mes nebegalime toliau pasitikėti nematomomis jėgomis ir nematoma rinkos ranka“ ir kad „reikia sprendimų, programų, mechanizmų ir procesų, specifiškai nukreiptų į geresnį pajamų paskirstymą“.

O kaip tik pastarieji žodžiai daugelį dešiniųjų ir išgąsdino, nes žodžiai „pajamų paskirstymas“, suprask „perskirstymas“, girdi, „atsiduoda socializmu, kurį kai kas laiko vienintele ir akivaizdžia alternatyva kapitalizmui. Bet yra ir trečias sprendimas, kurį daugiau nei šimtmetį palaikė gausybė Romos sūnų ir dukterų“.

Ir būtent šį sprendimą A. W. Huntas ir siūlo, nors „pats popiežius Pranciškus „Evangelijos džiaugsme“ įsakmiai nesirėmė savo pirmtakais ar katalikų intelektualais, palaikiusiais trečiąjį ekonominės tvarkos būdą.

Vis dėlto politika, leidžianti suklestėti smulkesniems ekonominiams vienetams ir tuo pat metu vertinanti darbą ir platesnę turto savininkystę, tikrai suderinama su katalikišku socialiniu mokymu. 

Juk Pranciškus yra tik vienas iš kelių moderniųjų laikų popiežių, kritikavusių kapitalizmą. Pramoninės revoliucijos viršūnėje popiežius Leonas XIII aptarė turtingų ir vargšų žmonių nelygybę savo 1891-ųjų metų enciklikoje  „Rerum Novarum“, kurioje išdėstė darbininkų ir darbdavių savitarpio pareigas.

Darbininkai privalo lojaliai atlikti jiems patikėtas užduotis ir atsisakyti smurto bei turto naikinimo veiksmų. O darbdaviai privalo mokėti algą, iš kurios įmanoma šiaip taip pragyventi, suteikti laisvų dienų religinėms šventėms bei poilsiui ir atostogoms ir atsižvelgti į darbininkų pajėgumą, amžių ir lytį.

Enciklika ne tik skatino gerbti darbininko orumą, bet ir teigė, jog turėti nuosavybę yra pagrindinė žmogaus teisė pagal prigimties įstatymą. Darbdavys turi teisę į turtą, tačiau darbininkui turi būti suteikta galimybė žengti pirmyn taip, kad ir jis galėtų įsigyti turto.

Enciklikos „Rerum Novarum“ 40 metų sukakčiai pažymėti popiežius Pijus XI pakartojo privačios nuosavybės laisvoje visuomenėje pamatinį būtinumą enciklikoje „Quadragesimo Anno“, kuri dar kartą pabrėžė teisingų atlyginimų ir padorių santykių tarp darbuotojų ir darbdavių svarbą.

Pijus XI ypač akcentavo smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių reikalingumą tam, kad socialinėje tvarkoje laikytųsi atsvara prieš monopolizuojančių jėgų ir valdžių grėsmes. O popiežiai Pijus XII ir Jonas Paulius II įtaigiai kalbėjo apie solidarumą – idėją, kad mums reikia asociacijų, idant išsilaikytume ir suklestėtume ekonomiškai.

Šie popiežiai davė pradžią protingoms katalikų kritikoms kapitalizmo blogų pasekmių atžvilgiu. Britų rašytojas, istorikas Hilaire‘as Bellocas sakė, jog grynajam kapitalizmui valdant būtų nuolatinis nedarbas, badavimas gatvėse, amžina suirutė.  Jis manė, jog modernusis kapitalizmas – nestabili jėga ir konfliktuojanti su moralinėmis laisvės teorijomis.

H. Belloco amžininkas, Gilbertas K. Chestertonas su juo visiškai sutiko, ir abu skyrė daug savo energijos kritikuodami tai, ką laikė esant „vergiška valstybe“. Tai ekonominė sistema, kurioje nelaisva nesavininkų dauguma dirba laisvos savininkų mažumos malonumui.

H. Bellocas ir G. K. Chestertonas palaikė tokią ekonominę sistemą, kuri, nebūdama socializmo ar komunizmo forma, numato plačiausią privačios gamybinės nuosavybės panaudojimą. Geriausia į tai žiūrėti kaip į humanišką mikrokapitalizmą“, – rašė A. W. Huntas ilgame straipsnyje, kurio apžvelgėme tik mažą dalį. 

Šis  rašinys svetainėje „American Conservative“ sulaukė daug komentarų. Keli iš jų atkreipė dėmesį į tai, jog kapitalizmas nebūtinai tolygus laisvosios rinkos sistemai, nes pastarojoje kapitalas nėra vienintelis ir svarbiausias dalykas, o turi bendradarbiauti  lygiomis teisėmis su darbo jėga, kurio atstovai irgi turi teisę dalyvauti jų darbo dėka išsilaikančios įmonės valdyme.

Kitas komentatorius priminė krikščionės rašytojos Dorothy Sayers klausimą: „O koks yra darbo tikslas?“ ir atsakymą: „Žmogus sukurtas tam, kad eitų Žemės valdytojo pareigas. Ir dėl to jam reikia patikėti turto“.

Tačiau būti savininku krikščioniška prasme tai ne tik turėti kelias dalis investiciniame fonde, kuris savo ruožtu turi akcijų daugybėje didžiulių firmų.

Tikra savininkystė reiškia stabilų ir viešą santykį tarp asmens ir jam priklausančio daikto. Turėti akcijų ar dalį investiciniame fonde tai nėra tikra savininkystė ir nepatenkina žmogaus poreikio eiti Žemės plotelio valdytojo pareigas“, – rašė vienas komentatorius straipsniui apie trečiąjį kelią tarp kapitalizmo ir socializmo.

Taigi, pagal čia aptartą socialinį mokymą, kiekvienas žmogus turi teisę iš savo uždirbtų pajamų įstengti su laiku įsigyti bent plotelį nekilnojamojo turto, kurio niekas negalėtų prievarta iš jo atimti.

Štai kodėl, nuo savęs pridursime, ta sistema, kurios žlugimą V. Putinas laiko didžiausia XX amžiaus tragedija, mums yra nepriimtina.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kapitalizmas sudas yra

Kapitalizmas sudas yra portretas
As is viso nesuprantu to kapitalizmo. Kam reikalinga ta nesveika konkurencija, ypac banku ir finansu srityje, kur zmonems suedama sveikata ir privedama prie infarkto. As ant pasalpu sedziu. Valdzia paprastu zmoniu nepalaik, tai tegul uz viska ir moka.

Taigi taigi

Taigi taigi portretas
Paskaičiuokime, per kiek laiko Lietuvoje dirbdamas žmogus gali įsigyti tą plotelį turto, tai yra stogą virš galvos. Jo atlyginimas 1500 litų, į rankas gauna 1221 litą ( darbdavys jam už jo darbą skiria 1964 lt, iš jų 743 mokesčiams 1221 darbuotojui) Žmogus augina vieną vaiką, tai dviem pragyventi iš 1221 lito kažin ar iš vis įmanoma, o ką ir kalbėti apie būstą? Gal pirma reikėtų sumažinti didžiulius mokesčius? Juk žmogaus pragyvenimo išlaidos neturi būti apmokestinamos.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

  • Desalomėjizacija – būtina
    Desalomėjizacija – būtina

    Nors dabar viešojoje erdvėje vis kalbama apie gynybą, sovietinio paveldo sergėtojų isterija mums visada primena, kad Lietuvoje yra ir kita visuomenės dalis, kuri geriausiu atveju, prasidėjus Kremliaus invazijai, nedarytų nieko, o blogiausiu &ndas...

    10
  • Kandidatų godos
    Kandidatų godos

    12 apaštalų – lygiai tiek sėdo valgyti Paskutinės vakarienės prieš Didžiąją išdavystę. 12 kandidatų į pretendentus (ko ne apaštalai?) siekia aukščiausio posto valstybėje, tačiau dar šiandien dalis j...

  • Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės
    Mums labai pasisekė, antra dalis: žmonės

    Du dešimtmečiai Europos Sąjungoje (ES) atnešė neabejotiną ekonominį progresą – didėjantį šalies konkurencingumą, augančias gyventojų pajamas ir perkamąją galią. Tačiau nemažiau svarbu įvertinti ir demografinius bei s...

    2
  • Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė
    Rusija gali būti terorizmo auka, net jei jį vykdo jos vadovybė

    Terorizmas padėjo gimti Vladimiro Putino režimui. 1999 metų rudenį dirbdamas korespondentu Maskvoje, mačiau, kokį siaubą visuomenei atnešė kruvini daugiabučių namų sprogdinimai Rusijos sostinėje ir kitur. ...

  • Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?
    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas?

    Pagrindinė švietimo sistemos užduotis – atsparumo stresui ugdymas, bent jau toks įspūdis susidaro stebint situaciją mūsų valstybėje. ...

  • Dresūros mokykla
    Dresūros mokykla

    Akimirką stabtelėję pagalvokime, ką nuveikiame per tris minutes. Per šešias. Visa, ką darome įprastomis aplinkybėmis, atliekame nesižvalgydami į chronometrą. Nebent gaiviname širdies smūgį patyrusį žmogų, lenktyniaujame su g...

    4
  • Pravieniškių choras – be solisto
    Pravieniškių choras – be solisto

    Kol Lietuvoje sutartinai buvo dejuojama dėl tarpinių atsiskaitymų, o Vilniuje laidojo „Dėdę Vanią“, vienos Jurbarko mokyklos tualete nepilnametis talžė kitą tokį pat. Daužė, suprantama, į veidą, sunkėsi kraujas ir sirpo mėlynės. Vi...

    9
  • Nekantriųjų karta
    Nekantriųjų karta

    Rytoj pradėsime Didžiąją savaitę prieš Velykas. Krikščionims tai – ypatingas laikas nuo Kristaus įžengimo Jeruzalėn Palmių sekmadienį iki jo prisikėlimo Velykų rytą. Gyvenantiems be tikėjimo – ypatingos skubos laikas. J...

    5
  • Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė
    Batalijos feisbuke – stiprioji nueinančio ministro pusė

    Būtent toks įspūdis susidaro, stebint paskutines dienas poste skaičiuojančio mūsų krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko veiksmus. ...

    3
  • E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka
    E. Lucasas: E. Macrono nenuspėjamumas atsiperka

    Prancūzijos politika Ukrainos atžvilgiu dažnai yra ydinga, bet niekada nebūna nuobodi. Normandijos formatas ir Minsko susitarimai po pirminio Rusijos puolimo prieš Ukrainą 2014-aisiais atskleidė senųjų Vakarų šalių požiūrį į Rusijos...

Daugiau straipsnių