Dabar šie metaforiniai žvėrys vėl slampinėja. Kinija pažėrė rūsčių grasinimų Lietuvai, kai ši ištesėjo savo pažadą atidaryti Vilniuje Taivano atstovybę. Tai nėra oficiali ambasada, bet jos pavadinime minimas žodis „taivaniečių“, ir tokiu būdu pažeidžiamas žemyninės Kinijos reikalavimas, kad autonominė demokratinė sala būtų įvardijama tik netiesiogiai, pavyzdžiui, vartojant žodį „Taibėjus“.

Vienpartinė Kinijos valstybė įtūžo. „Global Times“, spalvingu žodynu pasižymintis oficialusis leidinys, Lietuvą apibūdino kaip „tiesiog pelę ar netgi blusą po kovinio dramblio koja“. Tačiau tokiu atveju gali kilti klausimas: ko dramblys taip niršta?

Bet kokiu atveju, Lietuvos visiškai nebaugina grasinimai, sklindantys iš maždaug keturis šimtus kartų didesnės šalies. Kadangi ambasadoriai yra atšaukti, sprendimas apriboti Kinijos ambasados Vilniuje diplomatinio atstovavimo lygį nedaro jokio praktinio poveikio. Sankcijos neveiksnios, nes Lietuva neturi jokios reikšmingos prekybos sutarties su žemynine Kinija (nors eksportas į Taivaną auga).

Lietuvos politiką tvirtai palaiko Jungtinės Valstijos, įskaitant naują 600 mln. dolerių kredito priemonę eksportui skatinti. Viena iš JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojų Uzra Zeya praeitą savaitgalį apsilankė Vilniuje ir pasakė svarbią kalbą tarptautiniame forume „Demokratijos ateitis“. Šioje konferencijoje taip pat kalbėjo buvęs Taivano viceprezidentas Chen Chien-jenas, dalyvaujant Latvijos ir Slovėnijos užsienio reikalų ministrams. Tai yra pavyzdys, kaip žingsnis po žingsnio ryšiai su Taivanu tampa vis glaudesni. Naujoji Čekijos vyriausybė irgi svarsto imtis panašių žingsnių. Juo labiau žemyninė Kinija skundžiasi, juo menkesni atrodo jos grasinimai.

Visgi kai kurie tigrai yra netgi pernelyg tikri. Atremti Kinijos blefą lengva, palyginus su sunkumais, keliamais Baltarusijos ir Rusijos. Kinija nepaleis savo riaumojančių hipergarsinių raketų į Lietuvą. Tuo metu Baltarusija gali pasitelkti migrantus atakuoti kaimyninių Europos Sąjungos šalių sienas ir tai daro. Na, o Rusija telkia karius prie sienos su Ukraina, suteikdama svarių priežasčių nerimauti dėl jos ketinimų.

Šie palyginimai yra pamokantys. Kinija yra daug rimtesnė grėsmė Jungtinėms Valstijos ir laisvei visame pasaulyje. Tačiau nuo europiečių ji yra labai nutolusi. Tuo metu Baltarusija yra mažytė diktatūra, o Rusija – užsistovėjęs liūnas, apverktinai valdomas Vladimiro Putino buvusių kagėbistų klikos. Tačiau jos abi – ranka pasiekiamos.

Kinijos komunistų partija kaunasi beprasmiškame simboliniame mūšyje dėl Taivano, skatinama sunkiai suprantamos neurozės dėl savo pačios legitimumo. V. Putino Rusiją irgi kankina neurozės dėl teisėtumo (ir tuo pačiu – gili istorinė pagieža dėl Ukrainos valstybingumo, kurios puikus pavyzdys yra keisti Putino svaičiojimai šia tema). Tačiau Rusijos tikslas – ne blusinėtis diplomatiniuose terminuose. Kremlius nori teritorijų ir yra pasiryžęs sumokėti – ir primesti – siaubingą kainą žmonių gyvybėmis ir fiziniais sugriovimais, kad tai pasiektų. Nekreipdami į tai dėmesio – rizikuojame.

Abiem atvejais reikalingos atsakomosios priemonės yra panašios: ryžtingi kolektyviniai veiksmai. Net ir Kinijos komunistų partija negali nepaisyti kartu veikiančių Vakarų šalių karinės, politinės ir ekonominės galios. Nors ir pavėluotai, jau formuojasi nauji aljansai, pakeisiantys jėgų pusiausvyrą Indijos ir Ramiojo vandenynų regione.

Tvarkytis su Kremliumi turėtų būti daug lengviau. Europa turi apsčiai ekonominių ir kitokių priemonių spausti Baltarusiją dėl migracijos ir atgrasyti Rusiją nuo veiksmų Ukrainos atžvilgiu. Vis dėlto tai veikia, jeigu visų jos 27 narių požiūriai šiais klausimais yra vieningi.

Tigrų medžioklė – pavojinga. Geriau nemėginti tuo užsiimti pavieniui.