Artėjant liepos viduryje Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui vis dažniau minima viena idėja. Vietoj narystės Aljanse Ukrainai turėtų būti pasiūlyta karinė parama ir stiprios saugumo garantijos – tokios, kokias Jungtinės Valstijos teikia Izraeliui. Vienas neįvardytas aukštas administracijos pareigūnas „The Wall Street Journal“ sakė, kad JAV svarsto dalykus, „laisvai“ grindžiamus šiuo modeliu. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas praėjusią savaitę Bratislavoje saugumo konferencijai GLOBSEC sakė, kad NATO turi „sukurti kažką tarp Izraeliui teikiamo saugumo ir visateisės narystės“. Jo kolega Lenkijoje Andrzejus Duda su tuo sutinka.

Daugiau ginklų Ukrainai, glaudesnis bendradarbiavimas žvalgybos srityje ir technologijų perdavimas sveikintini. Tačiau būtų rimta klaida Ukrainai (ir jos sąjungininkėms) pasitenkinti kokiu nors visateisei narystei NATO neprilygstančiu dalyku. O dėl geografinių, istorinių ir politinių Ukrainos bei Izraelio skirtumų šis modelis beveik neturi jokios prasmės. Ukraina (40 mln. gyventojų) turi vieną blogą kaimynę; Izraelis (10 mln. gyventojų) neturi nė vienos geros. Izraelis turi tik vieną reikšmingą draugą – tolimas Jungtines Valstijas. Ukraina turi daug ir daugelį jų – pašonėje. Taip, abiejose šalyse esama vidaus nesutarimų, bet jų masteliai skirtingi. Karas sumažino Ukrainos lingvistinius ir kitokius nesutarimus. Izraelio poliarizacija auga. Labai mažai tikėtina (ačiū Dievui), kad bet koks pokarinis teritorinis sureguliavimas Ukrainoje sukurtų Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto atitikmenis.

Tiesa, abiem šalims kyla egzistencinių grėsmių iš kaimynių, neatsakingai vartojančių naikinimo retoriką. Rezultatas Izraelio atveju toks, kad šalis daro, kas jai reikalinga. Ji turi nedeklaruotą branduolinių ginklų arsenalą. Jos grėsminga žvalgybos agentūra „Mossad“ šnipinėja visus ir visur. Ji vykdo sėkmingą ilgalaikę nužudymų – nuo nacių karo nusikaltėlių ir palestiniečių teroristų iki branduolinėje srityje dirbančių Irano mokslininkų – programą. Kai būtina, Izraelis smogia savo priešininkams iš oro, sausumos ir jūros. Ar tikrai tą NATO nori matyti Ukrainoje po karo?

NATO plėtra visų pirma užtikrina jos naujų narių karinę gynybą. Tačiau kita, dažnai nepastebima nauda yra ta, jog ji taip pat suteikia daugiau saugumo jose pačiose. Baltijos valstybėse, pavyzdžiui, pirmuosius dešimt atkurtos nepriklausomybės metų netrūko energijos, išradingumo ir ryžto kovojant su išorės ir vidaus grėsmėmis. Tačiau rezultatai kartais šiurpindavo. Nutekintos paslaptys. Itin netinkami žmonės gavo aukštų postų. Ribos tarp politikos, verslo, viešojo administravimo ir žvalgybos darbo tapo neaiškios. Kad atitiktų NATO standartus, šalys, be kitų dalykų, turėjo atsikratyti šių blogų įpročių ir išsiugdyti gerų. Dėl to gyvenimas po įstojimo 2004-aisiais tapo nuobodesnis, nors daug nemalonių dalykų liko. Estijos pareigūnas, atsakingas už gynybos paslaptis (ir NATO standartų įdiegimą jas tvarkant) buvo ekspolicininkas vardu Hermanas Simmas. 2008-aisiais, ketveri metai po Estijos įstojimo į NATO ir tik gavus įspėjimą iš kitos šalies, jis buvo sulaikytas kaip rusų šnipas. Aplaidžiame 10-ajame dešimtmetyje jis buvo prasprūdęs pro atidesnį žvilgsnį.

Kad ir kaip baigtųsi karas, Ukraina liks potrauminio streso ir šoko būsenos. Rusijos – ar ji laimės, ar pralaimės, ar bus nualinta – būklė bus dar blogesnė. Šis pavojingas, tamsus kraštovaizdis išbandys Vakarų nervus, vienybę ir diplomatinius įgūdžius.

Narystė NATO yra geriausia garantija, kad Ukrainos gynybos, saugumo ir žvalgybos tarnybos bus deramai politiškai kontroliuojamos ir kad politikai duos joms teisingus nurodymus. Įspūdingos pusiau nepriklausomos operacijos, kurias per Rusijos sieną rengia margos nepriklausomos grupės, karo metu galėtų būti pateisinamos kaip gudrybės, blaškančios ir demoralizuojančios priešą. Taikos metu joms nėra vietos.

Nevienareikšmės ir dalinės priemonės visuomet vilioja. Tačiau sunkių sprendimų atidėliojimas retai juos palengvina. Saugiausias kursas NATO, Ukrainai ir visiems kitiems yra kuo greičiau priimti ją į Aljansą.