Lietuviai su ukrainiečiais, atrodo, greitai rado bendrą kalbą ir ištiesė vieni kitiems rankas bendrystei. Viktoro Kuprevičiaus progimnazijoje šią vasarą vyko mokymai ukrainiečių vaikams – nuo priešmokyklinio ugdymo iki suaugusiųjų įsitraukimo į šį nelengvą procesą.

Vasara – atostogos mokytojams, tačiau kiekvienas sprendžia, kaip tą laiką išnaudoti prasmingai. Esu vadinamoji darboholikė, todėl prie savo vasariškų kelionių, veiklų su šeima, visada atrandu laiko naujoms idėjoms. Ši vasara man buvo puiki dėl naujos patirties, dėl to pati labai džiaugiuosi, nes galėjau prisidėti ir padėti kitiems.

Kauno Viktoro Kuprevičiaus progimnazijos direktorė Sonata Alijošienė pakvietė mane mokyti ukrainiečius lietuvių kalbos. Esu lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, todėl tokia patirtis labai greitai sužavėjo ir įsitraukiau į šią veiklą.

Dirbau su dviem grupėmis: mažaisiais – priešmokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus – vaikais ir vyresniais, kurie mokysis septintoje–aštuntoje klasėje, buvo ir dar vyresnių, prisijungė ir vaikų tėvai. Lietuvių kalba labai sena, archajinė, gramatika sudėtinga – to mes negalime paneigti, bet labai graži ir maloni ausiai. Jau per pirmąsias pamokas ukrainiečiai nustebo, kad iš vieno žodžio galima padaryti tiek daug malonumą reiškiančių žodžių: namas, namelis, namukas, nameliukas, namelytis ir pan. Stebino ir tai, kad prie jau išmoktų taisyklių dažnai atsiranda išimtinių atvejų, kuriuos reikia įsidėmėti. Mažieji nesunkiai mokėsi eilėraščių, skaičiuočių, žaisdami įvairius žaidimus tarė lietuviškus žodžius; sunkumų pasitaikė, kai reikėjo suderinti linksnius, gimines, skaičius ar ištarti atskirus garsus, juos sujungti į žodžius.

Kaip mes dirbome? Savo programą susidariau taip, tarsi pati norėčiau išmokti svetimą kalbą ir nuo ko turėčiau pradėti, kokių žodžių man prireiktų pirmiausia. Buvau klausiusi seminarų, kaip mokyti užsieniečius lietuvių kalbos. Aišku, pavarčiau knygynuose ne vieną pasikalbėjimų žodynėlį, bet supratau, kad išmokęs frazių žmogus vis tiek negalės bendrauti, jis nesupras savo pašnekovo; svarbu gramatiškai išmanyti kalbos sistemą, o paskui jau pritraukti į savo žodyną vis naujų žodžių, juos įsidėmėti. Mažieji dar nemoka rašyti, todėl juos mokyti pasirengiau žaidimų metodais (skaičiuotės, eilėraščiai, pasakojimas pagal paveikslėlius, savęs ir draugo apibūdinimas, piešimas ir pasakojimas, ką nupiešė, lipdymas ir pasakos kūrimas). Žinoma, nebuvo paprasta, kai kurie vaikai greitai įsiminė, o kai kuriems teko ir daugiau kartų kartoti. Vaikams patiko vaikščioti aplinkoje (po kabinetą, koridorių) ir, suradus daiktus, juos apibūdinti. Vaizdinis matymas jiems buvo labai priimtinas. Išmoko skaičiuoti, pažinti ir pavadinti spalvas, kūno dalis, artimos aplinkos daiktus, tinkamai pavartoti prielinksnius. Sunkumų buvo dėl giminių derinimo, nes kai kurie žodžiai rusų kalba yra vyriškosios giminės, o lietuvių kalba – moteriškosios. Kad lengviau sektųsi pasakoti, pirmiau vaikai pasakydavo rusiškai, o paskui bandėme jų tekstus pasakoti lietuviškai. Buvo ir smagaus juoko, kai vaikų kurtos pasakos personažai (kiaulė, krokodilas, dinozauras, šuo) įgijo sparnus ir norėjo skraidyti, kai jų sukurta veikėja kiaulė su daug balionų pakilo į orą ir skrido virš medžių viršūnių. Vaikų fantazija laki, o juokas suteikė ne tik gerų emocijų, bet ir motyvaciją mokytis.

Vyresnieji dirbo kruopščiai. Galiu paminėti išskirtinį ukrainiečių bruožą – didelę motyvaciją mokytis ir išmokti. Gerai parašytais sakiniais, atliktomis užduotimis džiaugėsi, kai kurias užduotis buvo sunkiau įveikti. Labai aktyviai dirbo Ksenia, Ana, Artiomas, Darja, Tania ir kt. Man buvo smagu, kad prie mūsų prisijungė tėvai, jie paprašė, kad galėtų mokytis kartu su vaikais. Buvo gražu žiūrėti, kai vaikai lenktyniavo su tėvais, kuris greičiau gerai parašys, kuris nepadarys klaidų. Bandėme pasakoti įvairiomis temomis: „Atostogos“, „Mokykloje“, „Parduotuvėje“, „Šeima“, „Mano namai“, „Virtuvėje“ ir kt.

Pimiausia pamokas pradėjau nuo veiksmažodžio, o paskui, atlikę nemažai užduočių, susipažinome su daiktavardžiais (linksniais, linksniuotėmis, skaičiais, giminėmis), būdvardžiais, mokėmės juos derinti. Tada jau ir nesunkūs tapo įvardžiai, prielinksniai. Užduotis, kaip atliko, reikėjo peržiūrėti individualiai, nes dauguma dar sunkiai atskyrė lietuviškąją  e nuo ė,  painiojosi rašydami nosines vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko linksniuose. Žinoma, nelengva gerai išmokti svetimą kalbą, yra dar daug nežinomųjų (nosinių raidžių rašyba žodžių šaknyje, priebalsių asimiliacija, įvardžiuotinių formų rašyba), kurių tik laikui bėgant po truputį bus galima mokytis ir išmokti. Šie mokiniai turi nors šiek tiek pažinti lietuvių kalbos sistemą, gebėti kurti sakinius iš atskirų žodžių, susikalbėti, gebėti atsakyti į jiems užduotą klausimą ar suprasti skaitomą tekstą (bent jau esmę).

Mane, kaip mokytoją, labai gerai nuteikė ukrainiečių motyvacija mokytis, bet dar labiau gerų emocijų suteikė, kai po savaitgalio atėję mokiniai ir jų tėvai susijaudinę pasakojo, kokia stulbinamai graži Lietuvos gamta.

Vieno mokinio mama pasakė taip, kad net kvapą gniaužė: ežerų kraštas, visur žalia, tyla, ramybė. Aš manau, kad kiekvienam lietuviui būtų pagiriamasis žodis, kad mūsų krašto aplinka ne tik draugiška nelaimės ištiktiems žmonėms, bet ir teikia jiems ramybę, grožį.