Iš tolo matosi sovietmečio santvarkai būdingi saugumietiški metodai: suprask, jis žino, kad kažkas neturi išsaugojęs dešimtmečio senumo kasos kvito, sąskaitos ar čekio ir dabar už tą popierėlį tave pradės dusinti. Terorizuos ir smaugs tol, kol parklupdys, priversdamas nežinia už ką atgailauti.

Ar tikrai? Kiek dar ilgai leisimės bauginami?

Tai nėra tik eilinis skandalas. Šitaip bandoma pasikasti po valstybės demokratijos pagrindais, kai net aukščiausia šalies valdžia tampa vieno asmens įkaitais dėl tų nelemtų popierėlių. Neseniai jis dar buvo uolus valdančiųjų tarnas, bendražygis, o dabar staiga tapo duobkasiu su savo siaurais, apgailėtinais interesais.

Jis nebando spręsti problemos iš esmės, neieško jos priežasčių ir nesiūlo išeičių. Tie savivaldybių tarybų veiklų reglamentai ir išmokų reguliavimai, kartais kreivi įstatymai jo išvis nedomina. Priešingai – lyg narcizas, mėgaujasi kiekviena chaotiška diena ir vis naujai įpila žibalo į ugnį, tikėdamasis sudeginti dar vieną auką. Tokiu elgesiu jis ne tik pavienius žmones naikina, bet dergia visą iki šiol kurtą šalies savivaldą.

Paskutiniu metu tiek įsijautė į vaidmenis, kad teismai Lietuvoje tuoj atrodys nebereikalingi: dėl savo šou jis šokdina pareigūnus, o pats, įjungęs prokuroro toną, atvirai kaltina piktnaudžiavimu, žongliruoja skaičiais ir pavardėmis. Kiek čia žurnalistinės etikos ar elementarios žmogiškos moralės, net neverta diskutuoti. Tegul išsiaiškins ir įvertins institucijos, kurioms priklauso tuo rūpintis.

Lyg narcizas, mėgaujasi kiekviena chaotiška diena ir vis naujai įpila žibalo į ugnį, tikėdamasis sudeginti dar vieną auką.

Ir vis dėlto nėra jis nei ponas Dievas, nei Šventoji Dvasia, kad taip lengva ranka teistų kiekvieną ir klijuotų „vagių“ etiketes kam panorėjęs.

Lietuvoje veikia 60 savivaldybių. Jose iš viso dirba pusantro tūkstančio tarybos narių. Tai žmonės, kuriuos išrinko ir atstovavimo teisę suteikė jais pasitikintys gyventojai.

Nenoriu nieko teisinti ar moralizuoti ir nebandysiu būti naivus. Taip, pavienių klaidų galėjo pasitaikyti bet kam. Tačiau leiskime jas spręsti kompetentingiems profesionalams, o ne vienam artistui už pinigus, apsimetančiam pigiu svieto lygintoju.

Pokyčiai mieste neatsiranda savaime. Dėl to reikia ilgai ir nuosekliai dirbti. Pirmiausia tiems darbams pradžią duoda ir juos „užkuria“ būtent tarybos nariai – nuo pirminių idėjų iki sprendimų veikti. Vėliau patys prižiūri, kaip viskas įgyvendinama.

Tik niekada miesto taryboje nedirbęs juokdarys gali fantazuoti apie iškreiptą vaizdą, neva tarybos nariai nedaro nieko daugiau – tik dalyvauja posėdžiuose, komisijose ar komitetuose.

Norint pasiekti matomų ir apčiuopiamų rezultatų, darbas dažnai trunka kur kas ilgiau ir aprėpia nepalyginamai daugiau: dokumentų spausdinimas, jų skaitymas ruošiantis posėdžiams, įvairių objektų ir miesto vietovių apžiūros, susitikimai su gyventojais, bendruomenėmis, specialistų konsultacijos, diskusijos, kelionės pas kolegas kitose savivaldybėse, dalyvavimas renginiuose ir kita. Jau seniai baigėsi laikai, kai tarybos nariams savivaldybės administracija išduodavo kompiuterius ar telefonus – dabar viskuo jie apsirūpina patys.

Kiekviena veikla reikalauja ne tik laiko, bet ir papildomų išlaidų. Tarybos nariai dirba miestui ir žmonėms, bet jie irgi turi savo gyvenimus, šeimas. Ar išleidę savo pinigus jie neturi teisės jų atgauti?

Europos Parlamentas – solidi institucija, kur nuo 2009 metų galioja tokia pati tvarka kaip Kaune. Tik skaičiai ten keleriopai didesni. Galvojau, kad prieš mane meru buvęs Andrius Kupčinskas kažkada visai gerai nusižiūrėjo, 2011 metais atnešdamas dalelę vakarietiškos politikų kultūros ir į mūsų miestą.

Dėl Kupčinsko gal ir klydau, bet tokiam sprendimui pritariu ir dabar. Nesuprantu, ko taip tyli ausis suglaudęs pats šio sumanymo autorius, dabar dirbdamas Seime.

Kaune tarybos nariai turi dirbti oriai, o aš, kaip meras, privalau tai užtikrinti. Jei iš jų reikalaujame rezultato, pažangos miestui, tai ir jie analogiškai turi teisę į deramas išmokas už sugaištą laiką, išleistas asmenines santaupas ir atiduotą energiją bei jėgas.