Tuo metu kritikavau šį projektą kaip žingsnį į praeitį. Aišku, visuomenė turėtų žinoti, kiek kainuoja planai ir projektai, kurie taip ir lieka stalčiuose – projektavimas, konkursas, nutraukta sutartis ir, pagaliau, prarastas laikas.

Tuo metu siūliau priimti drąsų sprendimą – statyti naują, šiuolaikišką ir modernų XXI a. Lietuvos oro uostą. Esamą – griauti. Kaip praeities atminimą galima palikti ir į naują oro uosto projektą įkomponuoti sovietinio oro uosto priekinį fasadą ir gal dar Sutikimo salę. Kad taip įvyktų, būtina atlikti namų darbus ir kreiptis į Kultūros paveldo departamentą su prašymu išbraukti Vilniaus oro uostą iš saugomų objektų sąrašo. (Galite paskaityti pilną straipsnį, įvedę nuorodą „Artūras Zuokas: Vilniaus oro uostas – vėl pirmyn į praeitį“).

Negali sovietmečio kartotinis provincijos lygio oro uosto projektas lemti Europos Sąjungos šalies ir sostinės ateitį. Ilgalaikio poveikio prasme, šis sovietinis paveldas realiai veikia kaip ekonominė diversija ir Vilniaus pažeminimo simbolis. Jis demonstruoja provincijos pakraščio ir uždaro miesto statusą, kokį Vilniui sovietmečiu numatė komunistų partijos strategai. Paveldosaugos ekspertai iš saugotinų objektų sąrašo išbraukė Žaliojo tilto skulptūras, Petro Cvirkos paminklą. Sovietinis Vilniaus oro uosto pastatas su primesta planine struktūra bei realiu poveikiu miesto įvaizdžiui ir konkurencingumui, mano vertinimu, yra daug didesnis sovietizmo demonstravimas.

Todėl labai sveikinu Vilniaus oro uosto ir Susisiekimo ministerijos pateiktus planus parengti esamo oro uosto rekonstrukcijos projektą, oro uostą statant išilgai pakilimo takų. Būtent tokie oro uostai – patogiausi keleiviams ir oro kompanijoms, kartu taupomos investicijos. Nauja statyba padėtų išspręsti privažiavimo, trumpalaikio parkavimo klausimus, integruotų viešąjį transportą bei taksi paslaugas. Pagaliau, tai būtų Europos Sąjungos valstybės lygio vartai į mūsų šalį.

Tačiau, kai kas mane neramina:

Pirma – spaudos konferencijose susisiekimo ministras agituoja už naują oro uosto projektą ir senojo griovimą. Kultūros paveldo departamentas dar 2019 m. pravėrė vartus išbraukimo procedūrai, bet nei Susisiekimo ministerija, nei Vilniaus oro uostas iki šiol praktiškai neatliko jokių veiksmų. Kaip dabar įprasta, politikai apie tai kalba viešumoje ar spaudos pranešimų forma, tačiau oficialaus kreipimosi į Kultūros paveldo departamentą pradėti sovietmečio oro uosto išbraukimo iš saugotinų vertybių sąrašo procedūrą dar iki šiol nėra. Na, visi suprantame, kad biurokratinė procedūra prasideda, kai valstybinė įstaiga gauna oficialų ir argumentuotą raštą. Ypač, kai kalbame apie Kultūros paveldo departamentą, kuris tikrai nesivargins konspektuoti ministro spaudos konferencijoje išsakytų teiginių. Logiškiau nudirbti namus darbus ir tik tada apie tai paskelbti viešai. Būtent taip turėtų dirbti valstybės institucijos.

Antra – ministras jau pateikė viešai ir būsimo naujo Vilniaus oro uosto projektinius pasiūlymus. Atrodo vėl arklį statome prieš vežimą… Dabartinis oro uostas dar nėra išbrauktas iš saugotinų objektų sąrašo, o projektuojamas naujas. Ir, kas blogiausia, ministro parodytos naujo oro uosto vizualizacijos primena ilgą paprastą dėžę. Paveldosaugos specialistai tai pamatę turi pagrindą įsižeisti ir dar įžvelgs esamo oro uosto privalumus lyginant su „dėžės“ architektūra. Tikrai, tai ne XXI a. architektūra. Būtinas tarptautinis konkursas ir geriausia architektūra, kurios Lietuvos sostinės oro vartai nusipelno. Ir gera architektūra bei funkciniai sprendimai nekainuoja daugiau nei prasti vienadieniai sprendimai. Pagaliau, tarptautinio konkurso tokio lygio projektams reikalauja Vilniaus miesto tarybos patvirtinta tvarka. Na, nebent liberaliame mieste ji galioja tik privatiems projektams.

Trečia – kas ypač svarbu vilniečiams, Susisiekimo ministerija ir Vilniaus oro uostas turi pateikti ne tik naujo Vilniaus oro uosto terminalo vizijas, bet ir pakilimo takų rekonstrukcijos projektą, kuris leistų išvengti lėktuvų nusileidimo virš vilniečių galvų. Žirmūnų, Antakalnio, Senamiesčio ir Naujininkų gyventojai bunda 5 val. ryto – su pirmųjų lėktuvų kilimu, o kai lėktuvai leidžiasi, turi prilaikyti indus ant stalo ir padaryti tylos pauzes. Didėjant skrydžių skaičiui ši problema taps ypač aktuali ir trukdys oro uosto veiklai.

Todėl sveikindami iniciatyvą ir strateginį požiūrį, visi tikimės ir Susisiekimo ministerijos bei Vilniaus oro uosto realių veiksmų.