Jau vien tai, kad šį tekstą galiu rašyti, o visi mes kartu skaityti, yra didžiulė laimė. Organizacija „Žurnalistai be sienų“ kasmet sudaro pasaulinį žiniasklaidos laisvės indeksą. Jame pagal skirtingus parametrus vertinama 180 valstybių. Kur, galvojate, yra Lietuva? Ogi prasimušusi net į TOP-10! Iš 100 galimų balų Lietuva surinkusi 84,14 taškų! Suminį rezultatą sudaro vertinimai iš politinės aplinkos, ekonomikos, teisinio reguliavimo, socialinio ir kultūrinio konteksto ir saugumo. Galutiniame reitinge Lietuva užima tikrai garbingą 9 vietą, aukščiau praleidusi tik Skandinavijos valstybes, Estiją, Portugaliją, Airiją ir Kosta Riką.

Tačiau galėjimas galvoti, kalbėti ir rašyti kritiškai – tik viena medalio pusė. Gerokai svarbiau, kiek esame laisvi judėti. Jeigu turite Lietuvos Respublikos pasą, tai šiuo metu jis atveria 167 valstybių duris. Šiuo atveju mes jau nesame „aukščiausioje lygoje“, tačiau užimame tikrai garbingą vietą. Vidutiniškai pasaulyje pasas atveria duris į 107 valstybes, o Lietuva patenka į penktąją „galios“ grupę, kuri išties nežymiai nusileidžia 1–4 grupėms, atitinkamai atveriančioms duris į 174, 170, 169 ir 168 valstybes.

„Heritage Foundation“ sudaromas pasaulio ekonominės laisvės indeksas yra kita mūsų stotelė, kuri rodo, ar laisvas ir veiklus pilietis turi galimybę kurti sau tokią gerovę, kurią leidžia jo protas. Kaip įprasta, šiame sąraše dominuoja Singapūras (84,4 taškai iš 100 galimų), Šveicarija (84,2), Airija (82,0). Lietuva patenka į antrąją valstybių grupę, o bendrame valstybių sąraše yra 17-oje vietoje, surinkusi 75,8 balo. Regiono lygiu Lietuvos situacija, suprantama, geresnė ir Europoje galime pasidžiaugti aukšta 12-a vieta.

Gintautas Labanauskas. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Trys skirtingi reitingai – žodžio laisvė, judėjimo laisvė ir verslo laisvė. Visi žymi, kad gyvename labai gerai, lenkiame daug ne tik varganų, bet ir seniai laisve besidžiaugiančių valstybių. Tai pasiekėme vos per tris dešimtmečius, kai išsilaisvinome iš sovietinių pančių.

1995-aisiais išlipę iš turistinio autobuso bijojome prisėsti net eilinėje Čekijos aludėje, o dabar kas antras ramiai sau gurkšnojame „Margaritą“ anksčiau tik vakariečiams pasiekiamose brangiose kavinėse ir restoranuose.

Šiandien daugelis dalykų mums jau atrodo savaime suprantami. Tačiau jie nebuvo tokie 1990-aiais. Net ir anuomet, pasakodami anekdotus, kad gyvensime kaip Švedijoje, nedažnas tikėjome, kad ne tik tie anekdotai virs realybe, bet ir mūsų realybė gerokai viršys.

Galiu priminti, kad 1985 metais (sovietinės Lietuvos gerovės pike) vyrai vidutiniškai gyvendavo 66, o moterys – 76 metus. Šiandien, visų pandemijų, ekonomikos sunkmečių ir kitų problemų fone vyrai Lietuvoje vidutiniškai miršta sulaukę 70 (o iki pandemijos jie gyveno net pusantrų metų ilgiau!), o moterys – 80 metų (iki pandemijos 81). Verta ramiai pamąstyti – kiek daug gyvenimo laiko (net po 4–5 metus!) mes iškovojome, nors dėl to tarsi niekas labai ir nesistengė.

Žinoma, apie pinigus. Štai Pasaulio bankas naudoja metodiką, pagal kurią BVP baze laikomi 2017 metai, o kitų metų duomenis perskaičiuoja, įvertindamas infliaciją ir pan. Tai 1991-aisiais, sovietinio palikimo metais, Lietuvos BVP vienam žmogui siekė 10,6 tūkst. tokių „patikslintų“ JAV dolerių. Pandemijos metu sustojusi Lietuva vis tiek dar turėjo 36,7 tūkst. JAV dolerių rodiklį. Taigi, įvertintus infliaciją, mes tapome tris su puse karto turtingesni (!). Tai akivaizdu visais pjūviais. Kiekvienas tai galime liudyti asmenine patirtimi, kai gūdžiais 1995-aisiais, išlipę iš turistinio autobuso, bijojome prisėsti net eilinėje Čekijos aludėje, o dabar kas antras ramiai sau gurkšnojame „Margaritą“ anksčiau tik vakariečiams pasiekiamose brangiose kavinėse ir restoranuose.

Tačiau raktinis žodis čia kas antras, nes dalis Lietuvos žmonių vis dar vargsta, negalėdami sudurti galo su galu, todėl, teisėtai didžiuodamiesi valstybės pasiekimais, neturėtume užmiršti, kad gerovės valstybė yra tada, kada gerove gali džiaugtis kiekvienas, o ne kas antras šalies pilietis.