Ivano Vasiljevičiaus senelis (taip pat Ivanas Vasiljevičius) buvo be galo ambicingas, tad, vesdamas Rytų Romos imperijos karališkosios šeimos narę, jis veikiausiai tikėjosi, kad netolimoje ateityje jam arba jo ainiams pavyks tapti dar ir Bizantijos žemių valdovais, tačiau šias svajas išsklaidė Konstantinopolio žlugimas (paskutinės 1453 m. pavasario dienos).

1533 m., mirus Vasilijui Ivanovičiui, trejų metų Ivanas Vasiljevičius tapo formaliu Maskvos miesto valdovu. Iš pradžių regento pareigas ėjo Elena Vasilijevna, tačiau, prabėgus penkeriems metams, ji taip pat paliko šią ašarų pakalnę, tad valstybės reikalais bei Ivanu ir jo broliu Jurijumi Vasiljevičiumi (1532–1563) pradėjo rūpintis įvairiausios bojarinų šeimos.

Sklando kalbos, kad didikai itin bjauriai elgėsi su potencialiais monarchais. Berniukus jie prastai maitino ir rengė, tarsi to būtų negana, Ivanui ir Jurijui teko patirti tai, kas mūsų valstybėje vadinama „patyčiomis“ (pašaipiausi esą buvę Šuiskių ir Bielskių klanų atstovai).

Šie pasakojimai galėtų paaiškinti liguistą Ivano Vasiljevičiaus neapykantą didikams ir padėtų apčiuopti kitų ekscentriškumu pagarsėjusio valdovo psichinės būklės problemų šaknis, tačiau patikrinti to mūsų dienomis nebeįmanoma.

1547 m. sausį Ivanas buvo karūnuotas visos Rusijos caru, o po kelių savaičių vedė Anastasiją Romanovną (1530–1560), kurios giminaičiai vėliau tris šimtus metų valdė Rusiją.

Dar po kelių mėnesių, 1547 m. vasarą, Maskvą nusiaubė gaisras.

Pirmaisiais naujojo valdovo karaliavimo metais buvo peržiūrėtas ir patobulintas Ivano III laikais įvestas Įstatymų kodeksas, įkurta reguliarioji šaulių (strelcy) kariuomenė, kurios nariai dažniausiai vaizduojami vilkintys raudonais paltais (ar chalatais), nešiojantys kailines kepures bei laikantys rankose didžiulius kirvius (veikiausiai alebardas), buvo įsteigtas Žemės soboras ir Didikų taryba (būsimųjų parlamentų prototipai), bandyta vystyti modernų knygų leidybos verslą, žengti pirmieji žingsniai įvedant baudžiavą (apribotas valstiečių judėjimas).

1560 m., mirus Anastasijai Romanovnai, viskas ėmė keistis. Sutuoktinės netektis (jeigu tik jis pats neprisidėjo prie jos baigties) veikiausiai dar labiau pakurstė monarcho nepasitikėjimą jį supančiais asmenimis, valstybę užklupo sausra, badas, o ir geopolitinė situacija Rusijai tuo metu nebuvo itin maloni.

Nors tuo metu Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dar nebuvo įkurta, Rusijos valdovams teko taikstytis su Osmanų imperijos, Lenkijos ir Marijos žemės, Hanzos miestų sąjungos konkurencija bei nuolatiniais Krymo totorių įsiveržimais, kuriais šie klajokliai siekė prisigrobti potencialių prekių vergų prekybai (Taip. Taip. Krymas nuo pat Ievos ir Adomo buvo Rusijos dalis).

1558 m. sausį Rusija įsivėlė į 25 metus trukusį karą su Lenkija, Marijos žeme bei Skandinavijos valstybėmis dėl dominavimo dabartinių Estijos ir Latvijos valstybių kraštuose, o 1568 m. – dar ir į trumpesnį, vos porą metų trukusį, Rusijos pergale pasibaigusį konfliktą su Osmanų imperija.

Taip pat reikėtų paminėti, kad būtent Ivano Vasiljevičiaus valdymo laikais (XVI a. devintajame dešimtmetyje) Rusija pradėjo beveik du šimtmečius trukusius žygius prieš Sibiro tautas, pasibaigusius šio gamtos išteklių turtingo regiono užkariavimu bei kolonizavimu.

Nors pirmoji Jermako Timofejevičiaus (1532 (arba 1542)–1585) ekspedicija nebuvo sėkminga, ilgainiui Rusijos valdovai įtvirtino savo galią šiuose kraštuose.

Kaip ir dauguma autoritarų, Ivanas Vasiljevičius bandė išsaugoti valdžią bei kompensuoti užsienio politikos nesėkmes vidaus politikos sąskaita. 1564 m. gruodį Ivanas persikėlė iš Maskvos į Aleksandrovą, iš kurio išsiuntė dvi žinutes, kaltinančias aristokratiją bei dvasininkiją amoralumu ir skelbiančias apie sosto atsisakymą.

Aristokratų atsiųsti šaukliai maldavo Ivaną grįžti ir šis grįžo su trenksmu. Iš pradžių Rusija buvo padalyta į dvi dalis – Opričniną (tiesiogiai valdomą Ivano) ir Zemščiną (vis dar valdomą aristokratų). Vėliau buvo sukurta nauja (nuo strelcy atskirta) Ivanui tiesiogiai pavaldi jėgos struktūra, kurios nariai ilgainiui pradėti vadinti opričnikais.

Opričnikus galima vadinti asmens sargybiniais arba privačia kariauna, kurios nariai už savo iškilimą bei turtus buvo tiesiogiai skolingi Ivanui, tačiau juos taip pat galima laikyti ir pirmąja slaptąja Rusijos politine policija (ČEKA, NKVD, KGB, FSB ir kt. pirmtake), mat dažniausiai opričnikai būdavo pasitelkiami siekiant kontroliuoti arba likviduoti bojarinus bei kitus asmenis, kurie, anot Ivano Vasiljevičiaus, kėlė jam grėsmę.

Iki pat šių dienų raiteliai juoda apranga, prie balnų kabančios šunų galvos ir šluotos (jų kotais veikiausiai per kankinimus buvo prievartaujami žmonės) laikomi neatsiejama visuomenės sąmonėje įsitvirtinusio opričnikų įvaizdžio dalimi.

Ši organizacija savo galios apogėjų pasiekė 1570 m. žiemą, per kurią nepatikimu laikomame Novgorode buvo surengtos klaikios žudynės.

1572 m. Opričnina ir Zemščina vėl buvo sujungtos, o opričnikų struktūra likviduota. Vieni ekspertai tai sieja su Krymo totorių ir osmanų sėkme deginant Maskvą (1571 m. gegužė), kiti – su blėstančia aristokratijos įtaka.