Ukrainiečių politikos analitiko Euheno Mahdos nuomone, nesėkmės priežastis – blogai parinktas vizito JAV laikas. Panašu, kad Ukrainos prezidentas ketino užsitikrinti abiejų JAV prezidento rinkimų kandidatų – Kamalos Harris ir Donaldo Trumpo – palankumą, tačiau abiejuose susitikimuose girdėjosi daugiau rinkiminių kalbų, nei pragmatinių svarstymų, kaip realiai padėti Ukrainai. Tai neturėtų stebinti – apklausos rodo, kad amerikiečiams per rinkimus labiausiai rūpi jų kasdieniam gyvenimui įtaką darantys dalykai, o ne užsienio politika ir kituose kontinentuose vykstantys karai.

– V. Zelenskis nepasiekė svarbiausių vizito tikslų, todėl daug apžvalgininkų jo kelionę vertino nuo „labai blogai“ iki geriausiu atveju „patenkinamai“. Kokį pažymį parašysite jūs?

– Aš pataupyčiau įvertinimus iki karo pabaigos, nes viskas, kas vyksta iki to – taktiniai žingsniai. Savaime suprantama, kad mums labai svarbūs santykiai su JAV ir Ukrainos vadovybė turi sekti jų pulsą, tačiau, atrodo, kad V. Zelenskio komanda, nepaisant to, kaip ilgai yra valdžioje, iki šiol nesuprato, kaip veikia JAV politika. Kelti tokius sudėtingus klausimus likus kelioms savaitėms iki prezidento ir Atstovų rūmų rinkimų buvo prastas sumanymas. Dar suprasčiau, jei būtume kažkokioje kritinėje situacijoje, pavyzdžiui, jei okupantai būtų pralaužę fronto liniją, bet dabar nieko panašaus nenutiko.

Tai nulėmė ir tokias nemalonias situacijas, kaip Mike’o Johnsono reikalavimas atleisti iš pareigų mūsų ambasadorę Oksaną Markarovą. Jei Ukraina tai padarys, pripažinsime kaltę. O jei nepadarys, atrodys, kad mes nenorime kurti santykių su Respublikonų partija. D. Trumpo politinių technologijų specialistai į vienus vartus sutaršė kolegas iš V. Zelenskio komandos.

– Apskritai susidarė įspūdis, kad abi pusės – demokratai ir respublikonai – naudojosi V. Zelenskiu savo rinkimų kampanijų tikslais. Nelabai partneriškas elgesys, ar ne?

– Partneriškas ar ne, bet situacija yra tokia, kokia yra. V. Zelenskio komanda dvi savaites prieš vizitą kartojo, koks puikus jų parengtas „pergalės planas“ ir kaip juo susižavės visi partneriai. O pasirodė, kad visi net klausėsi to plano dėstymo viena ausimi.

Man atrodo, kad didžiausias V. Zelenskio komandos apsiskaičiavimas buvo tas, kad jie tikėjosi sulaukti tokio empatijos lygio, koks buvo 2022 m. vasarą, bet juk dabar jau 2024 m. ruduo ir įsiklausymas į Ukrainos problemas yra kokybiškai kitoks.

Vakarai neišsigando Rusijos. Jie jos visada bijojo ir bijo toliau.

– Taigi, kodėl amerikiečiai nepriėmė išgirtojo plano? Problema tame, kad pats planas blogas, ar reikalas visai kitas, tarkime, amerikiečiai nori, kad viskas vyktų pagal Vašingtone sukurtą planą?

– Nei viena, nei kita. Manau, kad esminė problema buvo ta, kad amerikiečiams neišaiškinta, kaip konkrečiai Ukraina ketina įgyvendinti savo planą. Jie negalėjo priimti plano, nesuprasdami, kaip jį įgyvendinti. Amerikiečiai yra pragmatikai ir jei jiems kažką siūlai, privalai labai aiškiai išdėstyti, kaip ir ką ketini daryti, o V. Zelenskio komanda nesugebėjo to padaryti. Vietoje to amerikiečiams pateiktas „planas“ iš serijos „duokite mums pinigų ir nesirūpinkite – mes jau ten toliau viską patys“. JAV tai neveikia.

Ukrainoje kartais trūksta supratimo, kad kitos šalys ir jų politikai turi kitokią nuomonę, kitokį matymą ir gali jį išsakyti, patinka mums tai, ar ne. Kad ir pastarieji Radoslawo Sikorskio pasisakymai. Jam tai tiesiog būdinga. Juk jis savo laiku ir Lietuvai ne kartą pametėjo nemalonių frazių. Tokia jo maniera. Dabar gi stebime vieną iš tų atvejų, kai, atrodo, kad V. Zelenskis šito nesupranta ir naiviai galvoja, kad visi jam kažką skolingi ir turi prie jo taikytis. Labiausiai amerikiečiams rūpimų problemų sąraše Ukraina anaiptol – ne pirmoje vietoje ir nereikia ypatingai lakios fantazijos, kad suprastum šį faktą.

Maža to, Ukraina daro ir dar vieną klaidą – nepopuliarina to įvaizdžio, kad ji yra gėrio kovos prieš blogį smaigalyje. Ties tuo reikia dirbti, o mūsuose neretai numojama ranka, neva, ką čia aiškinti? Juk mūsų prezidentas puikus bičas! Vakarams tai nėra savaime suprantama ir priimtina. Taigi ir šio vizito problema buvo ta, kad Ukraina netinkamai pateikė savo viziją ir nesugebėjo nieko įtikinti. Esminius dalykus, kuriuos norėjo išaiškinti V. Zelenskis, nustelbė politiniai skandalai. O ir kaip galėjo suveikti poza „mes čia viską geriausiai suprantame, o jūs visi kvaili – tylėkite ir mūsų klausykite“?

Euhenas Mahda/Asmeninio arch. nuotr.

– Antras svarbiausias vizito tikslas – leidimas smogti Rusijai. Kodėl jis negautas? JAV prezidento Joe Bideno administracija išsigando Vladimiro Putino grasinimų? Vašingtonas net paleido savotišką viešųjų ryšių kampaniją su pareiškimais, esą tas leidimas nieko nepakeistų, o Rusija dar ir atsakyti gali.

– Atsižvelgiant į JAV karinio biudžeto dydį, visą šią argumentaciją galima apibendrinti vienu žodžiu – gėda. Tokių nesamonių girdėjome ne kartą. Pamenate pareiškimus, kad ukrainiečių pilotai „nesugebės“ valdyti F-16, o mūsų kareiviai „neišmoks“ naudotis „Patriot“ sistema? Net nežinau su kuo tai palyginti… Su rasizmu? Kaip bebūtų, tai nemažai pasako apie Vakarų požiūrį į Ukrainą ir tai yra labai rimta problema.

Vakarai neišsigando Rusijos. Jie jos visada bijojo ir bijo toliau. Argumentai, kad Rusijos slaptosios tarnybos gali atsakyti diversijomis yra tiesiog kliedesys. Rusija jau seniai vykdo tas diversijas. Dar svarbiau yra tai, kad jei parodote Rusijai, kad bijote – skatinate ją daryti kaip tik tai, ko bijote. Jūs pasakysite, ko bijote ir Maskva tai pavers tikrove. Rusija maitinasi baimėmis.

Kaip bebūtų nemalonu tai sakyti, bet stebint tokią Vakarų elgseną kyla klausimas, kaip NATO sutarties 5-as punktas bus įgyvendinamas, jei grėsmė iškiltų Baltijos šalims? Europiečiai gyvena gerai ir nenori net galvoti apie tokius siaubus, kaip karas ir jei karas ateitų – sakykime atvirai – juk daugelis pasirinktų bėgti, o ne kautis. Girdėjote Vengrijos pareiškimą, kad po 1956 m. sukilimo vengrai „suprato“, kad Rusijai pasipriešinti neįmanoma. Tai pasakė NATO valstybė! Kaip kitaip jūs tai apibūdintumėte, jei ne žodžiu gėda?

Reziumuojant, galiu pasakyti, kad V. Zelenskis pamėgino strateginę problemą išspręsti taktiniais veiksmais ir jam nepavyko, o ir nuo pat pradžių beveik nebuvo šansų, kad pavyks.

Tokias nuotaikas Vakaruose gerai atspindi patarlė „lengva iškęsti dantų skausmą, kai ne tavo dantys skauda“.

– Pastaruoju metu D. Trumpo retorika labai nepalanki Ukrainai ir iš V. Zelenskio reakcijos buvo akivaizdu, kad susitikimas nepavyko. Iš kitos pusės, pirmoji D. Trumpo kadencija parodė, kad jo žodžiai ir darbai gali labai skirtis. Kaip šiandien vertinti jo poziciją?

– D. Trumpas gerai sužaidė – susitikimas įvyko jo pasirinktu laiku, jo pasirinktoje vietoje. Tai to paties žaidimo dalis, kaip ir istorija su reikalavimu atleisti ambasadorę. V. Zelenskis išvyko ir respublikonai dabar kalbės, kad demokratai naudojosi V. Zelenskio korta.

Kalbant apie tai, kokia būtų D. Trumpo politika Ukrainos atžvilgiu, jei jis vėl taptų prezidentu, manau, kad tai labiausiai priklausys nuo to, kas patektų į jo artimiausią ratą. Visai tikėtina, kad tai bus Mike’as Pompeo, nes Johnas Boltonas jau pensijoje. Mike’as Pence’as tikrai net nebesiartins prie D. Trumpo. Nicky Haley? Klausimas, ar ją pavyks privilioti. Jei tai bus D. Trumpo žentas Jaredas Kushneris – tai bus tiesiog siaubas, kitaip nepasakysi.

Apskritai, iš D. Trumpo galima tikėtis bet ko ir kas įdomu, ką jis bepadarytų – niekas net nebesistebės. Pavyzdžiui, jis vienos dienos skirtumu pareiškė, kad Ukrainos „nėra“, o paskui, kad jis pasirengęs čia atvykti.

Dabartinėje situacijoje intriguoja du momentai. Pirmiausia, kaip abi besivaržančios pusės pristatys ir išnaudos V. Zelenskio vizitą. Tarkime, J. Bidenas šaukia susitikimą Ramšteine, bet aš neturiu iliuzijų, kad ten bus nuspręsta kas nors lemtingo. Niekas neskirs tiek pinigų, kad Rusija būtų nugalėta, o ir niekas nenori, kad ji būtų nugalėta.

Antroji intriga – ar išsilaikys dvipartinė parama Ukrainai. Veikiausiai atsakymą gausime po rinkimų į Atstovų rūmus. Dabar pateikti prognozę faktiškai neįmanoma.

– Garsusis D. Trumpo „taikos planas“: ar gali nutikti taip, kad Ukraina bus priversta sudaryti taiką ar bent paliaubas teritorijų praradimo sąskaita?

– Tokias nuotaikas Vakaruose gerai atspindi patarlė „lengva iškęsti dantų skausmą, kai ne tavo dantys skauda“. Kai Vakarai sako, kad „pavargo nuo karo“, iš tiesų sakoma, kad jie pavargo nuo to, kad nebegali Rusijoje pinigus „kalti“.

Čekijos prezidentas Petras Pavelas taip pat pasakė, kad Ukrainai gali tekti susitaikyti su bent jau laikinu teritorijų praradimu ir kaip bebūtų gaila, jo vertinimas yra gana objektyvus. Jis yra buvęs NATO karinio komiteto vadovu ir matyt žino dominuojančias nuostatas.

Trečias aspektas – Ukraina turi protingai dirbti su Vakarais. Mes esame nuo jų priklausomi ir turime kažkame prisitaikyti, bet iš kitos pusės, mes privalome ginti ir savo interesus. Pavyzdžiui, jei mes laikomės principo, kad Ukrainos teritorinis vientisumas privalo būti atkurtas 1991 m. sienose, galime pasakyti, kad šalies pokarinio atstatymo darbus, o tai reiškia ir galimybę užsidirbti milžiniškus pinigus, suteiksime tiems, kas palaiko mūsų siekius.  Turiu pripažinti, abejoju, ar dabartinė mūsų valdžia pajėgi tai padaryti. Reikia pasakyti, kad jūsų minimas taikos scenarijus neramina mūsų valdžią, kaip ir apskritai pats faktas, kad tik stojus taikai teks rengti rinkimus, o nepatogių klausimų dėl karo eigos ir situacijos prieš pat invaziją bei per jos pradžią, kaip pavyzdžiui, kodėl okupantams buvo atiduotas Chersonas ir kodėl įvyko Buča, bus nemažai. Taip kad, jei klausiate, ar Ukraina gali atmesti minėtą taikos scenarijų, sakyčiau, kad gali.