Klanai kooperuojasi

Atėjęs į bet kurį prekybos centrą net principingiausias pilietis gali tapti mafijos bendrininku: atsekti, koks prekės ženklas švarus, o kokį valdo agromafijos klanai, neįmanoma.

"Mafija spaudžia alyvuogių aliejų, gamina mocarelą. Negali žinoti, kuris prekės ženklas – mafijos, kuris – ne. Mafija dirba su fiktyviomis kompanijomis, statytiniais", – pasakoja žurnalistas Oliveris Meileris.

Šiemet pasirodžiusioje knygoje jis remiasi pokalbiais su mirtinai pavojingus tyrimus atliekančiais Italijos prokurorais, žurnalistais, kalba apie šešėlinę tradicijų, saulės ir žmogaus darbo Italijos žemėje subrandintų turtų pusę.

Aš tavo širdį iškepsiu keptuvėje. Aš ją suvalgysiu, ar tu supratai, myžniau? Kad ir kur pasislėptum, aš tave rasiu.

Su agromafija yra susiję visi pagrindiniai Italijos kriminaliniai karteliai. Nuo Sicilijos "Cosa Nostra", Kalabrijos "Ndrangheta", Neapolio ir Kampanijos "Camorra" ir "Casalesi". Per žemės ūkį kai kurios iki tol tarpusavyje konkuravusios mafijos organizacijos ėmė bendradarbiauti.

"Būdavo, kad "Cosa Nostra" savo daržoves nugabendavo iš Italijos pietų į šiaurę, o atgal vilkikai turėdavo grįžti tušti. "Camorra" veždavo savus krovinius iš šiaurės į pietus – atgal vilkikai keliaudavo tušti. Kai suprato, kad protingiau būtų nebekovoti, karteliai ėmė bendradarbiauti. Šiandien vilkikai tušti nebevažinėja", – pasakojo O.Meileris.

Nuo sėklų iki pakuočių

Ilgus metus manyta, kad saulės spindulių lepinami Sicilijos pietryčiai – mafijai imunitetą turintis rojus, kol žurnalistas Paolo Borrometi nedemaskavo vietinių klanų. Jo atrasti faktai galėjo paaiškinti, kodėl Ragūzos ir Sirakūzų provincijose, vertinant gyventojų skaičių, bankų filialų yra daugiau nei, pvz., Milane. Kodėl uoste prisišvartavusios Portofino ir Monte Karlo vertos jachtos. Kam buvo naudinga pastatyti daugybę prekybos centrų ir degalinių ir kodėl jos nebankrutuoja, nors klientų jose ypač mažai.

Anot O.Meilerio, plaunant pinigus, prarandama net ir 70 proc. investicijų į tokius objektus vaiduoklius, tačiau agromafijos pelnas toks didelis, kad net ir likusios sumos pakanka ištaigingam gyvenimui. "Dalis pinigų tenka šeimoms, kurių seneliai, tėvai, broliai sėdi kalėjime. Mafija turi savą socialinės rūpybos sistemą", – sako autorius.

Rašydamas knygą O.Meileris rėmėsi P.Borrometi surinktais faktais. "Kad galėtų su manimi suvalgyti picos, jis savo asmens sargybinius turėjo informuoti prieš dvi dienas. Paskui apsaugininkai išniukštinėdavoo kiekvieną užeigos kampelį ir paskutinę akimirką galėdavo pasiūlyti pasirinkti kitą piceriją", – apie P.Borrometi, šiandien gyvenantį su policijos apsauga, pasakojo O.Meileris.

Grėsmė – ne iš piršto laužta. "Aš tavo širdį iškepsiu keptuvėje. Aš ją suvalgysiu, ar tu supratai, myžniau? Kad ir kur pasislėptum, aš tave rasiu", – tai ne žodžiai iš kokios kriminalinės komedijos, bet mafijos boso iš Vitorijos Venerando Laurettos grasinimas žurnalistui P.Borrometi.

Su žagre kišenėje

Kad ir kaip keista atrodytų, tačiau agromafijos veikėjai visai nebūtinai yra kryptingai kriminalinės karjeros siekę buvę vagišiai. Dažniau tai vietiniai, buvę piemenys, sūrininkai ar stambių ūkių darbuotojai. Tokia žemiška kilmė niekada netrukdė daryti karjerą šešėliniame pasaulyje. Pakanka prisiminti kad ir ilgametį "Cosa Nostra" vadeivą Bernardo Provenzano: kelis dešimtmečius iš pogrindžio mafijai vadovavęs veikėjas buvo ūkininkas, jo pravardė buvo itin žemiška – Traktorius Binu (nes pjovęs žmones it žoles).

Puikiai išmanydami savąją sritį mafijozai šiandien įvaldė ir ES paramos žemės ūkiui schemas, todėl sėkmingai naudojasi sąžiningiems ūkininkams skirtomis dotacijomis, pastaruosius dar ir negailestingai spausdami, šantažuodami. Mafijos rankose yra praktiškai visas Italijos pietų regionas: nuo pasėlių iki turgaus, prekybos trąšomis, logistikos bendrovių, medinių transportavimo padėklų, galutinio produkto pakuočių iki šiltnamiams statyti naudojamo plastiko. Darbuotojams jie moka menką algą ir verčia dirbti nežmoniškomis sąlygomis, teigia žurnalistai.

Klanai diktuoja sąlygas Vitorijos didmenininkų turguje, didžiausiame Pietų Italijoje. Du vietinių klanų bosų sūnūs dirba komitete, vertinančiame, kurių gamintojų produkcija nusipelno aukščiausios kokybės įvertinimo, kuris galiausiai lemia žemės ūikio produktų kainą.

O.Meileris pasakojo bendravęs su vienu prokuroru, kuris jam leido pasiklausyti slapta įrašyto dviejų agromafijos bosų pokalbio. Mafijozai kalbėjo apie melionų iš Macara del Valo kainas taip, tarsi kalbėtų ne apie saldžiuosius Sicilijos saulės vaisius, bet apie kokainą ir apie tai, kas lauks ūkininkų, kurie nesutiks su mafijos nustatytomis kainomis.

Casalesi klanas iš Kampanijos karaliauja mocarelos rinkoje: diktuoja buivolių pieno supirkimo kainą, terorizuoja kitus regiono ūkininkus. Vienas tokių, per mafiją savo ūkio netekęs Roberto Battaglia, galiausiai kreipėsi į policiją. Šiandien Neapolyje vyksta bent penki teismo procesai, tačiau pats R.Battaglia persikraustė į Romą ir dirba gurmaniškoje sūrinėje.

Per skrandį į piniginę

Paradoksas, tačiau prielaidos atsirasti agromafijai atsirado prasidėjus itališko virtuvės renesansui. Jį O.Meileris skaičiuoja nuo 1986 m., kai sociologas iš Pjemonto Carlo Petrini – prekiautojos daržovėmis ir ledų pardavėjo sūnus – inicijavo lėtojo maisto judėjimą ir pradėjo aiškinti tėvynainiams, kad virsdamas greitai gaminama ir vartojama preke maistas netenka savo pirmapradės prasmės.

"Kai 2010-aisiais UNESCO Viduržemio jūros virtuvę įtraukė į nematerialaus žmonijos paveldo sąrašą, atgijo ne tik žvejybos ir žemės ūkio produktų gamybos metodai bei tradicijos, bet ir bendrabūvis, – rašo O.Meileris. – Viduržemio jūros virtuvė seniai nebėra varguolių virtuvė. Daugeliui ji yra virtusi mantra."

Garsūs virėjai tapo žvaigdėmis, televizijose gausu kulinarinių laidų: visi kažką kepa, verda ar varžosi prie viryklių. Italų virtuvės atgimimu pasinaudoja net po visą pasaulį išsibarstę vadinamieji agropiratai, savo produktus, nieko bendra neturinčius nei su Italija, nei su itališkomis tradicijomis, apklijuojantys etiketėmis su itališkais vaizdeliais ir parduodantys kaip neva itališkus.

"Net sunkiais laikais Italijos maisto pramonė sugebėjo augti. Pastarosios ekonominės krizės laikotarpiu, nuo 2008 iki 2018 m., augo tik prekių su ženklu "Made in Italy" (pagaminta Italijoje) gamyba: viskas, kas yra itališka, pvz., drabužiai, baldai, mašinos ir "settore agroalimentare", žemės ūkio ir maisto pramonė, – rašo jis savo knygoje. – Kai 2020 m. pavasarį prasidėjo pandemija, kai viskas buvo paralyžiuota, karantinuota, šis sektorius veikė toliau be problemų skerdyklose, sūrinėse, nesutriko derliaus nuėmimo ar tiekimo darbai. Italams nereikėjo atsisakyti jokių pamėgtų maisto produktų."

Pirmąjį, dramatiškąjį, 2020-ųjų pusmetį, kai dėl visuotinio karantino nedirbo prekybos centrai ir gamyklos, vaisių ir daržovių eksporto apimtys net išaugo, palyginti su tuo pačiu ankstesnių metų laikotarpiu.

Maisto pramonės apyvarta Italijoje kasmet siekia 140 mlrd. eurų. Priskaičiavus dar ir tokį svarbų itališkojo maisto pramonės sektorių kaip viešasis maitinimas, įrengimų konservuotiems pomidorams ar makaronams gaminti, vaisių ir daržovių logistiką, bus 540 mlrd. eurų per metus. "Tai Norvegijos ir Danijos bendrasis vidaus produktas kartu paėmus", – sako žurnalistas.

Šiame ūkio sektoriuje dirba penktadalis italų: 3,8 mln. darbuojasi laukuose, sandėliuose, fabrikuose, prekyboje, picerijoje. Žemės ūkyje, O.Meilerio teigimu, sukuriama ketvirtadalis šalies bendrojo vidaus produkto.

Ar reikia stebėtis, kad šio ūkio sektoriaus neaplenkė ir mafija? Maisto pramonę O.Meileris vadina antruoju pagal svarbą Italijos mafijos verslu – po narkotikų prekybos. Galima susekti, švelniai tariant, abejotino skaidrumo verslą, priversti uždaryti firmą, tačiau jos veiklą netrukus perims kita. "Atradusi verslo sritį, mafija jos niekada nepaleidžia", – sako O.Meileris.

Žemės auksas

Pomidorai – italai juos vadina auksiniais obuoliais, pommo d'oro, anot knygos autoriaus, yra naujasis kokainas. Šių nuo itališkos virtuvės ir Italijos žemės ūkio neatsiejamų daržovių šalyje užauginama 5 mln. tonų. 3 500 didesnių ir mažesnių augintojų iš Italijos tiekia pusę Europoje parduodamų pomidorų.

Pomidorų auginimo pelno marža, sako O.Meileris, gali siekti net 1 000 proc. Viliojantis pelnas. Negana to, dar ir legalus. Ką ir kalbėti apie pridėtinę vertę – paslėptus tarp daržovių ir vaisių galima gabenti grynuosius pinigus, ginklus ar kokį besislapstantį mafijos vadeivą.

Lygindamas kokaino kontrabandą iš Pietų Amerikos į Europą, pomidorų verslą O.Meileris vadina lengvu pasivaikščiojimu. Jokių pavojingų kelionių per pusę pasaulio, būtinybės pakeliui papirkti įvairius muitininkus ir kitus tikrintojus. O pomidorų pomidoru laikomi raudonskruosčiai iš Pakino Pietų Sicilijoje su gurmanams seilėtekį sukeliančiu IGP ženkliuku, žyminčiu "Saugoma geografinė nuoroda", kur nors Berlyno, Londono ir Niujorko turguose kainuoja nemenką sumą.

Atvėrė akis

Mafija tradiciškai siejama su narkotikais, prostitucija, prekyba ginklais ir smurtu. Kodėl iki šiol šiame kontekste nekalbėta apie žemės ūkį, maisto pramonę? O.Meileris tai aiškina paprastai: agromafija yra ganėtinai naujas reiškinys. Pačioje Italijoje apie tai kalbama tik dešimtmetį.

2012 m. buvo paskelbta pirmoji metinė ataskaita apie agromafiją, kurią inicijavo itin autoritetingos 1,6 mln. narių vienijanti asociacija "Coldiretti" ir buvusio vyriausiojo Palermo prokuroro Giano Carlo Caselli, su mafija kovojančio jau keliasdešimt metų, vadovaujama Organizuoto nusikalstamumo žemės ūkyje ir maisto gamyboje stebėjimo tarnyba.

Ataskaitoje remtasi įvairių policijos tarnybų, mokesčių inspekcijos ir muitinės, šalies prokratūrų ir Europos kovos su sukčiavimu tarnybos duomenimis. Rezultatas italams sukėlė šoką: ūmai pasirodė, kad mafija yra visai šalia, padoraus piliečio lėkštėje. Jos buvo nebeįmanoma ignoruoti. Nuo to laiko kasmet vasarį skelbiamos ataskaitos italų žiniasklaida laukia užgniaužusi kvapą: labiausiai domina skaičius, kuriuo vertinama agromafijos apyvarta.

Manoma, kad nuo 2008 m. krizės agromafijos verslas kasmet augo po 10 proc. Mafija perėmė daugybės picerijų ir restoranų kontrolę: vien didžiuosiuose Italijos miestuose Neapolio "Camorra" ir Kalabrijos "Ndrangheta" priklauso daugiau nei 5 000 restoranų. Kai kuriais skaičiavimais, šis skaičius viršija ir 10 tūkst. 2012 m. agromafijos apyvarta siekė 12,5 mlrd. eurų, 2019-aisiais – jau 24,5 mlrd. eurų.

Aukos – neišprusę pirkėjai

Dar viena svarbi agromafijos sėkmės priežastis – autentiškų itališkų gėrybių neragavę pirkėjai tiesiog nežino, koks turi būti jų tikrasis skonis. Juos apgauti itin lengva. Ypač – prekiaujant internetu. Savo knygoje O.Meileris rašo apie Piromallio klaną iš Kalabrijos, kuris amerikiečiams ilgus metus parduodavo alyvuogių aliejaus klastotę.

Šio "Ndrangheta" priklausančio klano šaknys – žemės ūkyje. Ilgus metus šeima vertėsi augindama apelsinus, daržoves, spausdama alyvuogių aliejų. Vėliau jų veikla įgavo nelegalumo prieskonį. Per Naujajame Džersyje gyvenantį bendrininką Piromalliai tiekė JAV mažmeninės prekybos tinklams "Walmart" ir "Costco" didžiulius kiekius alyvuogių aliejaus. Tačiau tai nebuvo aukščiausios rūšies produktas – viso labo pigaus iš Sirijos ir Tuniso importuoto alyvuogių išspaudų aliejaus ir šiek tiek tikro alyvuogių aliejaus iš Kalabrijos mišinys.

Eksportuojant į JAV, muitinės dokumentuose buvo nurodoma, kad gabenamas alyvuogių išspaudų aliejus: tai leido mokėti mažesnius muito mokesčius. Naujojo Džersio sandėliuose ant butelių atsirasdavo naujos etiketės ir pigus produktas pernakt virsdavo gurmaniška preke. Viliodami tikrojo aliejaus nuo erzaco nenutuokiančius amerikiečius šiek tiek mažesne nei rinkos kaina, Piromalliai susižėrė milžiniškus pelnus.

Nesišaudo, vadinasi, klesti

Net ir prieš pandemiją šiapus Italijos sienos pasiekdavo skurdžios žinios apie mafijos siautėjimą, nužudymus ar pasikėsinimus į teisėsaugos pareigūnus. Paprašytas paaiškinti šį fenomeną, žurnalistas sako: "Jei mafijai nereikia žudyti, tai ji ir nežudo, nes žmogžudystės patenka į laikraščių antraštes, sutrikdo verslą, nutraukia ištisą nusikalstamos veiklos grandinę." Tad, jei įtartinai ramu, verta prisiminti: kuo mažiau mafija žudo, tuo geriau jai pačiai.

O.Meilerio teigimu, sritys, kurios tradiciškai siejamos su mafija, – prostitucija, prekyba ginklais ir narkotikais – niekur nedingo. "Jie, žinoma, visu tuo verčiasi, bet sugebėjo ir dar giliau įsiskverbti į oficialias ekonomikos sferas. Sakyčiau, kad per agromafiją, maisto gamybos srities mafiją ji priartėjo prie mūsų ir mūsų švaria laikytos ekonomikos. Ir tai kelia didelį nerimą", – sako jis.

Naujajai mafijai vadovauja gerai išsilavinę senųjų, įkalintų, bosų įpėdiniai: mafijozai siųsdavo savo vaikus į geriausius universitetus studijuoti ekonomikos, teisės, informatikos. Tai kosmopolitiški jaunuoliai, kalbantys įvairiomis kalbomis, turintys tarptautinių pažinčių ir geras manieras. Mokantys įsilaužti į kompiuterines sistemas, slėpti pinigus, atrasti naujas rinkas. Manoma, kad jie manipuliuoja interneto statymais, sudaro sudėtingas įmonių struktūras, dažnai prekiauja biržoje, nekilnojamuoju turtu. Dauguma mafijos verslų vis dar pripažįsta grynuosius, ypač – prekyba narkotikais. Grynieji pinigai nepalieka pėdsakų. Tačiau vis dažniau prekiaujama ir kriptovaliutomis.

Ko patys negali pasidaryti, mafijozai deleguoja samdomiems specialistams: notarams, teisininkams, teisėjams, bankininkams, valstybės tarnautojams, policijos pareigūnams. Dauguma pastarųjų žino, kam dirba, kai klastoja sertifikatus, manipuliuoja statybos konkursais arba perduoda viešai neatskleistiną informaciją, tačiau už paslaugas gauna išskirtinai didelius komisinius.

Mafijos žinovai kalba apie skirtingas kartas – tarsi apie atnaujinamus telefonų ar programinės įrangos modelius. Yra "Mafia 2.0", "Mafia 3.0". "Galima įžvelgti ir "Mafia futuristica", ateities mafiją, – rašo O.Meileris. – Jai gal geriausiai tinka Saverio Lodato knygos pavadinimas "La Mafia invisibile: nematomoji mafija".

"Kaip ir anksčiau, ji valdo savo valdas. Bet ji nebekelia triukšmo. Ji kantriai sukasi lizdus: politikoje, valstybės tarnyboje ir masonų ložėse, visuose valdžios centruose, taip pat Šiaurės Italijoje ir užsienyje. Jos verslas jau seniai buvo tarptautinis", – situaciją "Ndrangheta" pavyzdžiu iliustruoja žurnalistas.

Ar yra skaidri alternatyva?

Tačiau grįžkime prie agromafijos. Ką daryti tiems, kurie nenori pildyti Italijos mafijos kišenės, tačiau gurmaniškų pietų negali įsivaizduoti be gerų itališkų produktų?

Didžioji dalis Italijos maisto pramonės, anot knygos autoriaus, yra švari. Joje dirba nuoširdūs, tradicijas gerbiantys žmonės. Kasmet Italijos žemės ūkio ministerija atlieka dešimtis tūkstančių auditų: tikrina tvartus, ragauja alyvuogių aliejų, sūrį, kumpį. ieškoma vis naujų metodų, kurie leistų atsekti gamybos grandinę ir apsaugoti vartotojus.

Be to, O.Meileris siūlo pasikliauti pardavėju, kuris – idealiu atveju – asmeniškai pažįsta gamintojus. Arba pirkti iš į įvairias draugijas ir asociacijas susibūrusių mafijai besipriešinančių ūkininkų, juos palaikančių bendruomenių. Pvz., "Libera Terra" produkciją tiekia asociacijos "Libera" vienijami smulkieji ūkininkai, kooperatyvai, nuomojantys iš mafiozų konfiskuotą žemę, bendruomenės, judėjimai, profsąjungos. "Goel Bio" – prieš "Ndragheta" susivienijusių Kalabrijos ūkininkų, dirbančių iš mafiozų konfiskuotoje žemėje, ženklas.

Šie ir panašūs susivienijimai su mafija kovoja paprastu ginklu: sąžiningai laikosi įstatymų, ekologiškai gamybai keliamų reikalavimų, moka oficialų atlygį, deklaruoja verslo skaidrumą, kaštus mažina trumpindami tiekimo grandinę. Panašiai vienijasi ir, pvz., Sicilijos pizų kepėjai: nenorėdami Palermo mafijai mokėti duoklės ("pizzo"), jie susibūrė į asociaciją "Adiopizzo". "Švarūs" pomidorai ir pomidorų padažas – iš komunos "No Cap", įdarbinančios į doros kelią bandančius sugrįžti asmenis.

"Jūs ne tik būsite tikri, kad prekės yra nesuteptos mafijos, bet netgi padėsite finansuoti kovą su mafija", – sako O.Meileris.