Atsisakyti visko, ką turi

Minėta moteris J.Muravynets pasakojo, kad įdėjo jėgų ir pinigų savo namo statybai netoli pietų Ukrainos miesto Mykolajivo ir baiminosi jį prarasti.

„Aš pasakiau: „Viso to neprireiks, kai gulėsite čia negyva“, – pasakoja J.Muravynets.

Nuo pirmųjų karo dienų J.Muravynets, 27 metų fotografė ir videografė iš šio regiono, ėmėsi naujo savanorės darbo Raudonajame Kryžiuje: skatino žmones evakuotis. „The New York Times“ ji pasakojo, kaip telefono skambučiais, pokalbiais prie durų, viešomis kalbomis kaimų aikštėse, kartais net apšaudoma, ji bandė ukrainiečius įtikinti, kad šie viską paliktų, nes tai yra vienintelis realus būdas išgyventi.

Ukrainą palikti norintys vyrai įstoja į užsienio universitetus, susiranda greitosios pagalbos vairuotojo savanorio darbą arba bando pėsčiomis kirsti vadinamąją žaliąją sieną.

Įtikinti žmones atsisakyti visko, ką per gyvenimą pastatė, yra vienas iš daugelio niūrių darbų, kuriuos sukūrė karas, ir dar vienas iššūkis, su kuriuo susidūrė Ukrainos valdžia. Nors Mykolajivo miestui karo pradžioje pavyko atremti Rusijos atakas, smūgiai galiausiai sukrėtė šį miestą ir visą jo regioną, atnešė mirtį ir sunaikinimą. Daugelis gyventojų išvyko, tačiau šimtai tūkstančių vis dar yra čia, o merija teberagina žmones palikti savo namus.

J.Muravynets, kuri pastaraisiais mėnesiais praleido tūkstančius valandų bandydama pagrįsti evakuacijos būtinybę, sakė, kad nebuvo pasirengusi šiai užduočiai. Savanorė atviravo, kad jai pačiai teko kovoti su ištikusiais panikos priepuoliais, bet jautė, kad turi tęsti savo misiją.

„Karas nesibaigia, o žmonės tiesiog kelia sau pavojų“, – sakė ji per „Zoom“ skambutį iš Mykolajivo, kurį teko nutraukti dėl apšaudymo.

„Jei galiu įtikinti vieną žmogų išvykti, tai jau gerai“, – pridūrė ji.

Paleido gyvulius į laisvę

Kartu su J.Muravynets dirbantis neįgaliųjų evakuacijos koordinatorius Borysas Ščabelkis apibūdino ją kaip nenuilstamą darbuotoją, švelnią su žmonėmis, kuriuos jai reikia evakuoti, ir visada geros nuotaikos su kolegomis.

Ji sakė, kad su Raudonuoju Kryžiumi padėjo evakuoti daugiau nei 2 500 žmonių, tačiau daugelis liko arba sugrįžo po kelių dienų. Prireikė pusantro mėnesio, kol J.Muravynets įtikino jauną nėščią moterį bėgti – ji išvyko tik tada, kai du kartus buvo išmušti jos namų langai.

„Kai saugu, žmonės mano, kad viskas gerai, ir gyvena tam tikroje iliuzijoje, – sakė ji. – Jie nusprendžia išvykti tik tada, kai jų namus pasiekia raketos.“

Dvejus metus iki karo J.Muravynets dirbo Prancūzijos pieno įmonėje „Lactalis“, turinčioje gamyklą šiame rajone, ir važinėjo po ūkininkų kaimus, kad patikrintų pieno kokybę. Dabar, kai daugelis kaimo kelių tapo pavojingi, ji pasiekė atokius kaimus ir išvengė gaisro, naudodamasi nuorodomis, kurias išmoko ankstesniame darbe. Tačiau šįkart ji turi įtikinti pieno gamintojus atsisakyti savo pragyvenimo šaltinio.

„Jiems tai visas gyvenimas. Jie sako: „Kaip aš galiu palikti savo karves? Kaip aš galiu palikti savo karves?“ – pasakoja J.Muravynets. Ji teigė, kad karvė iki karo galėjo kainuoti iki 1 tūkst. eurų. Dabar žmonės jas veža į skerdyklas, kad gautų mėsos už dalelę šios sumos.

J.Muravynets pasakojo, kad kai kurie ūkininkai, sutikę evakuotis, paliko aptvarus atvirus, kad gyvuliai nemirtų badu: karvės, buliai ir antys dabar klajoja kaimo gatvėmis, ieškodami maisto ir vandens.

„Žmonės, kurie turėjo pinigų, galimybių, automobilių, jau išvažiavo“, – sakė J.Muravynets. Tačiau kiti, mėnesius gyvenę bunkeriuose, jai sakė, kad yra pasirengę ten ir mirti, nes atsisakė išvykti.

J.Muravynets teigia, kad pasiliko dėl tos pačios priežasties: „Liko žmonių, pasirengusių paaukoti savo gyvybes.“

Vyrai, kurie nori išvykti

Tačiau iš Ukrainos pasaulį pasiekia ir kitokios istorijos. Karo pradžioje šalies vadovybė uždraudė vyrams išvykti iš šalies, išskyrus keletą išimčių. Nepaisydami to, vis dažniau vyriškiai, norintys palikti karo draskomą tėvynę, randa priemonių ir būdų, kaip tai padaryti. Dažnai už tam tikrą kainą.

Antonas (vardas pakeistas) buvo verslininkas. Vasario 24 d. jis su žmona ir dviem vaikais važiavo iki šalies sienos, kad išvengtų Rusijos invazijos. Kelionė, kuri paprastai trunka vos kelias valandas, jiems truko beveik visą dieną. Tačiau dar jiems bevažiuojant prezidentas Volodymyras Zelenskis uždraudė vyrams nuo 18 iki 60 metų išvykti iš šalies.

Tai reiškė, kad Antono žmonai ir vaikams buvo leista išvykti į ES, o jis pasiliko ir iškart pradėjo ieškoti būdų, kaip prie jų prisijungti. „Pareiga šeimai buvo prioritetas“, – sakė Antonas. Jis nuvažiavo į kaimą, esantį pasienyje su Rumunija, siekdamas kirsti Tisos upę.

„Mes buvome keli vyrai. Tačiau vietiniai mus išdavė ir buvome sugauti. Net prie upės nepriėjome“, – pasakojo Antonas kanalui „Deutsche Welle“ (DW) ir pridūrė žinantis, kad dažniausiai kontrabandininkai keturis žmones prie upės nuveža už 4 900 eurų ir parodo, kurioje vietoje reikia ją kirsti, norint nepastebėtiems palikti Ukrainą. Antonas buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau jam tinkamos užduoties nebuvo, todėl jis grįžo namo ir kūrė naujus planus išvykti.

Patarimai socialiniuose tinkluose

Draudimas išvykti iš šalies netaikomas vienišiems tėvams, vyrams, turintiems tris ir daugiau vaikų, neįgaliems žmonėms. Draudimas taip pat netaikomas užsienio universitetų studentams, humanitarinės pagalbos transporto vairuotojams, taip pat asmenims, nuolat gyvenantiems užsienyje.

Kai kurie vyrai, kurie nepatenka nė į vieną iš šių kategorijų, bet nori išvykti iš Ukrainos, renkasi kelią per Krymą, kurį aneksavo Rusija. Kiti įstoja į užsienio universitetus, susiranda savanorišką greitosios pagalbos vairuotojo darbą arba bando pėsčiomis kirsti vadinamąją žaliąją sieną.

Socialiniai tinklai pilni įvairių patarimų. „Instagram“ paskyra „Išvykimas visiems“ turi daugiau nei 14 tūkst. sekėjų. Privačiuose pokalbiuose dalijamasi informacija, kaip atgaline data įstoti į Lenkijos ar kitą Europos universitetą – nurodant datą iki karo pradžios – per dešimt dienų už 980 eurų.

Juos vadina išdavikais

Galiausiai Antonui pavyko palikti Ukrainą. Jam padėjo labdaros fondas, kuriam vadovauja draugai. „Fondas prašė leidimo išvykti. Važiavome visi, automobiliai su humanitarine pagalba grįžo į Ukrainą, o aš likau ES. Tokie vyrai kaip aš vadinami išdavikais“, – sakė jis.

„Aš nebijau fronto, jei neturėčiau vaikų, seniai ten būčiau buvęs. Tačiau mes susilaukėme vaikų ne tam, kad žmonai tektų kažkaip išgyventi vienai su jais“, – pridūrė vyriškis.

Atrodo, susidomėjimas galimybe išvykti iš šalies yra gana didelis. „Telegram“ kanalas „Legalus persikėlimas į užsienį“ turi daugiau nei 53 tūkst. sekėjų, o kanalas „Pagalba prie sienos“ – daugiau nei 28 tūkst. Pastarasis už 1 470 eurų siūlo pažymėjimą, atleidžiantį asmenį nuo karo tarnybos dėl susijusių su sveikata priežasčių. Kitas pasiūlymas yra palikti šalį kaip neva humanitarinės pagalbos sunkvežimio vairuotojui. Teigiama, kad tokios spekuliacijos leidžia dešimčiai vyrų per dieną išvykti iš šalies už 1 960 eurų.

„Telegram“ skelbia ir neva tomis paslaugomis pasinaudojusių žmonių atsiliepimus: „Nuėjau kaip pagalbininkas, viskas vyko greičiau ir lengviau, nei maniau“; „Ačiū, kad padėjote mano sūnui, jis dabar Italijoje“; „Atvykau į Bulgariją, esu dėkingas“. DW parašė keliems iš šių vartotojų, bet tik vienas atsakė, kad nenori niekuo rizikuoti ir nieko papasakoti.

Peticija ir kyšiai

Gegužę advokatas Oleksandras Gumirovas iš Odesos paskelbė peticiją, reikalaudamas Kyjivo panaikinti draudimą vyrams keliauti į užsienį ir ragino įdarbinti savanorius. Vos per kelias dienas peticija surinko 25 tūkst. parašų, o tai reiškė, kad prezidentas turėjo ją peržiūrėti. V.Zelenskio atsakymas buvo toks: peticija turėtų būti adresuota karių, žuvusių ginant Ukrainą, tėvams.

O.Gumirovas vis dar mano, kad draudimas yra beprasmis. „Jei žmogus nori apginti savo laisvą, mylimą gimtąją šalį, savo namus ir šeimą, draudimo išvykti nereikia“, – sakė jis ir pridūrė, kad draudimas taip pat nereikalingas, jei žmonės nenori ginti savo namų.

Pasak O.Gumirovo, daugelis vyrų Ukrainoje šiuo metu neranda darbo, negali išmaitinti savo šeimų ir nemoka mokesčių. Be to, anot jo, draudimas veda į korupciją. Jis sako kasdien sulaukiantis užklausų apie galimas spragas, norint apeiti draudimą, ir priduria, kad kiekvienas ateina su kyšiu.

Kyjivo teisininkas Dmytras Busanovas teigė, kad pagal konstituciją teisės išvykti iš Ukrainos apribojimas gali būti reglamentuojamas tik įstatymu, o to iki šiol nebuvo padaryta. Dabartinį draudimą jis laiko neteisėtu. „Sulaukiu daug skundų, bet žmonės nenori bylinėtis teisme“, – pripažįsta D.Busanovas. Jis mano, kad būtų galima kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Per mažai savanorių

Į užsienį keliaujančius ukrainiečius dažnai smerkia kariaujančių vyrų žmonos, sakė anonimu norėjusi likti Ukrainos teisininkė. Jos vyras savanoriškai atsidūrė priešakinėse linijose. Ji sakė, kad iš esmės palaiko A.Gumirovo peticiją, tačiau ji buvo suformuluota neteisingai – ji reiškia, kad žmonės gali tiesiog išeiti ir palikti savanorius kovoti. Moters akimis, tai nesąžininga.

Savanorių per mažai, sakė šiuo metu ES su vaikais esanti teisininkė. Jos vyras norėjo prisidėti prie kovos, bet jis taip pat nori pamatyti ir savo vaikus, pridūrė moteris. Ji siūlo kariams suteikti trumpas atostogas ir leisti jiems išvykti į užsienį.

Antonas su žmona ir vaikais apsigyveno ES šalyje. Jis mokosi kalbos ir ieško darbo. Neatmeta galimybės grįžti namo, jei Ukraina laimėtų karą. „Taikos metu visada sakiau, kad Ukraina yra viena geriausių vietų gyventi“, – sako jis ir pridūrė, kad yra patriotas ir nori, jog karas kuo greičiau baigtųsi.

„Siunčiu pinigus kariuomenei, – sako Antonas. – Esame toli, bet tai nereiškia, kad esu išdavikas.“