Mirčių, senėjimo ir vienišumo rekordai: Lietuvoje vienišų žmonių tiek, kiek Kaune gyventojų

„Kartais atrodo, kad pamirštu žmonių kalbą. Jei numirčiau, niekas gerą savaitę manęs neatrastų...“ Kiek Lietuvoje yra taip besijaučiančių vyresnio amžiaus žmonių? Galima ne tik nuspėti. Šie vieno iš daugelio „Sidabrinės linijos“ pašnekovų ištarti žodžiai tik patvirtina daugybę atliktų tyrimų, kurie skatina telktis bendriems darbams socialinės politikos formuotojus, nevyriausybines organizacijas bei kiekvieną visuomenės narį.

Ne tik mirtingi, bet ir vieniši

Pernai Lietuvoje fiksuotas didžiausias mirtingumas ir mažiausias gimstamumas per 60 metų. Mirčių skaičius – iki šiol nematytas. Tai susiję ir su besitęsiančia COVID-19 epidemija, ir su mūsų šalies demografiniu paveikslu. Lietuvos populiacija sensta itin sparčiai: senėjimo tempas yra beveik 2 kartus greitesnis nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis. Europos Komisija (EK) prognozuoja, kad 2050 m. Lietuvos populiacija bus viena seniausių bendrijoje, ir daugiau nei trečdalį visuomenės sudarys 65 ir vyresnio amžiaus gyventojai. Šie pokyčiai vyksta nepaprastai greitai: dar 1990 m. Lietuvos populiacija buvo viena iš 6 jauniausių Europoje.

Pripažindami greitai senstančios visuomenės šalyje faktą, negalime tiesiog užsimerkti ir laukti stebėdami, kas bus toliau. Visuomenės senėjimas Lietuvoje išryškina opius socialinius skaudulius ir iššūkius: senyvi žmonės jaučiasi nepaprastai vieniši. Sociologiniai tyrimai atskleidžia, jog Europos Sąjungoje apie 30 mln. suaugusiųjų (7 proc.) dažnai jaučiasi vienišais. O Lietuvoje taip besijaučiančiais save įvardija 11 proc. gyventojų. Tai 300 tūkstančių Lietuvos žmonių arba maždaug tiek, kiek gyventojų yra Kaune.

Taigi, turėdami du iškalbingus faktus – rekordinį mirčių skaičių ir didėjančią socialinę atskirtį bei vienišumą, – kiekvienas turime pagrindą susimąstyti ar šį gyvenimą nugyvensime ir su juo atsisveikinsime būdami susvetimėję ir vieniši? Ir kaip dabar jaučiasi mūsų seneliai, tėvai, kaimynai? O ta močiutė, gyvenanti vienkiemyje prie miško?

Nemokamus draugystės pokalbius Lietuvos senoliams dovanojanti „Sidabrinė linija“ 2021 m. atliko savo pašnekovų apklausą, kuri patvirtino bendras senjorų vienišumo Lietuvoje tendencijas: besikreipiančius senjorus iš bendraamžių  ypatingai išskiria vienišumo jausmo išgyvenimas. Vienišumo saviįvertinimas yra net 40 proc. aukštesnis nei kaimyninėje Lenkijoje ar vidutiniškai Europoje. Tai, kad pašnekovai pasižymi stipriu vienišumo jausmu, nestebina, nes ieškoti draugų „Sidabrinėje linijoje“ pasiryžta tie, kas pripažįsta savo vienišumą. Vienišumo pojūčio skirtumai tarp pašnekovų ir bendros populiacijos leidžia manyti, kad paslauga pasiekia vienišiausius vyresnio amžiaus gyventojus. Prasta sveikata, nepalankios ekonominės aplinkybės, gyvenimas po vieną, našlystė bei socialinė izoliacija – jei šios kompleksinės problemos yra nesprendžiamos, jos neišvengiamai nustumia senjorus į visuomenės paribius ir pasmerkia vienišumui. Tyrimas parodė, kad didelė dalis „Sidabrinės linijos“ pašnekovų yra ypač aukštos rizikos grupėje: jiems būdingas ir stipriausias vienišumo jausmas, ir prasčiausia fizinė bei emocinė sveikata, ir žemiausias pasitenkinimas gyvenimu.

Ką tas pokalbis telefonu duoda?

Į šią blogiausios savijautos grupę patenkantys vyriausi pašnekovai yra mažiau socialiai aktyvūs, gyvenantys atokiuose regionuose bei priklausantys tautinėms mažumoms (jų socialinės atskirties rizika yra dar aukštesnė dėl kalbos barjero). Vis dėlto tai, kad žmogus, jausdamasis vienišas, paėmė telefoną į rankas, pakluso vidiniam norui bendrauti bei turėti pašnekovą, su kuriuo bent telefonu gali pasidalinti savo jausmais, išgyvenimais ir kasdienybės rūpesčiais – jau yra reikšmingas žingsnis į problemos sprendimą. Deja, dar daugybė žmonių nesiryžta pirmajam skambučiui, o gal net nežino apie draugiško pokalbio galimybę „Sidabrinėje linijoje“. Tikriausiai esama ir abejojančių tokių skambučių verte: „O ką jau čia duoda tas pokalbis telefonu? Juo labiau – su nepažįstamu žmogumi?“

Jau kurį laiką bendraujantys pašnekovai iš savo asmeninių istorijų pateikia pozityvių pokyčių pavyzdžius – nepaisant turimų įsisenėjusių ligų, jie savo sveikatą ir psichologinę gerovę vertina geriau nei vidutinis panašaus amžiaus Lietuvos gyventojas. Tyrimas atskleidė, kad reguliariai bendraujantys pašnekovai pasižymi geresniu prisitaikymu prie fizinių sunkumų, ryžtasi ieškoti pagalbos, o naujų ryšių kūrimas su bendraminčiais tiesiogiai prisideda prie psichikos sveikatos stiprinimo. „Sidabrinė linija“ pasiekia žmones, išgyvenančius emocinius sunkumus, ir padeda jiems įveikti vienišumo problemą tenkinant gyvybiškai svarbų bendravimo poreikį.

Vyresnio amžiaus žmonių savanorystė – neišnaudotas potencialas ir galimybė

„Sidabrinės linijos“ kasdienė veikla patvirtina ir kitą reikšmingą vyresnio amžiaus žmonių vienišumo pasekmę – tik nedaugelis jų dalyvauja socialinėje ir pilietinėje veikloje. EK aktyvaus senėjimo indekso ataskaitos duomenys teigia, jog tik 11,1 proc. vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų dalyvauja socialinėje veikloje, tik 10,8 proc. – politinėje veikloje, tuo tarpu kitose ES šalyse ši dalis siekia net 27 proc.

Lietuvoje vyresnio amžiaus žmonių, galinčių dalyvauti socialinėse ir pilietinėse veiklose yra daug, tačiau šios didelės žmonių grupės sukaupta patirtis ir kompetencijos nėra pakankamai išnaudojamas. Viešojoje erdvėje skelbiama, kad Lietuvoje senjorai vis dar skeptiškai žiūri į savanorystę, šioje veikloje dalyvauja tik 2,4 proc. senjorų, o du trečdaliai neketina dalyvauti, savo sprendimus pagrįsdami laiko trūkumu ir amžiaus ar sveikatos problemomis. Tuo tarpu „Sidabrinės linijos“ patirtis rodo, kad senjorams dažniau trūksta ne laiko ar sveikatos, bet kitų paskatinimo įsitraukti į savanorišką veiklą. Nevyriausybinės organizacijos gali prisidėti plėsdamos savanorystės galimybes vyresnio amžiaus asmenims jau ir šiandien – didinant savanoriškos veiklos formų pasiūlą ir pritaikymą senjorams bei aiškiai suprantama kalba ir patikimais būdais pasakojant apie tokios veiklos galimybes ir sąlygas.

Asmeninis kvietimas ir padrąsinimas dažniausiai lemia tai, jog senjoras pasiryžta žengti žingsnį ir įsitraukia į savanorišką veiklą. Ir, be abejo, kaip ir visiems savanoriams, taip ir senjorams nepamirštant padėkoti už skiriamą jų asmeninį laiką ir energiją savanoriškai veiklai. 2022 m. vienas iš strateginių  tikslų – pakviesti daugiau 60 ir vyresnio amžiaus žmonių dalyvauti savanoriškoje veikloje.

Prisidėti prie vyresnio amžiaus žmonių vienišumo mažinimo galime kiekvienas. Ne prabėgomis savo senyvo amžiaus artimojo paklausiant „Kaip sekasi? Kaip sveikata? Ko atvežti?“, bet nuoširdžiai – apie tai, kaip jaučiasi, ką skaitė, ragavo, sapnavo, ko laukia? Ir, be abejo, padrąsinimas išbandyti naujas veiklas – savanorystę socialinėse veiklose ar draugystės pokalbius su bendraminčiais „Sidabrinėje linijoje“ – gali virsti lemtingu bilietu kelionėje iš vienišumo į aktyvesnį visuomeninį gyvenimą. Juk visai netrukus ir mes būsime tas trečdalis visuomenės, rizikuojantis vienišoje senatvėje ir žmogiškąją kalbą pamiršti, tad pasistengti dėl savęs, šeimos ir bendruomenės verta.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

kiekvienam seniui

kiekvienam seniui portretas
po linksmintoją? ką kaupei -tą turi.

seniems būdingas egoizmas,jokios atjautos

seniems būdingas egoizmas,jokios atjautos portretas
ir nėra,ko jie nežinotų .Bendravimas neįmanomas .Pati esu pensininkė ir nenoriu niekam įkyrėti

senatvė-tai ruošimasis kelionei

senatvė-tai ruošimasis kelionei portretas
reikalinga susikaupimas,supratimas ,tyla ir kalba su savastim ,o ne blevyzgos-''kaip jaunas buvau panas...''.Senukai tokie pat melagiai ,kaip vaikai.Jie kuria,gudrauja ,o tu--- klausyk
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių