Neišreikštas pyktis gali prišaukti depresiją

Neišreikštas pyktis gali prišaukti depresiją. Ja dažniau suserga altruistinės asmenybės, atiduodančios daugiau, nei gauna. Tačiau esama specialistų nuomonių, kad depresija ir noras žudytis yra tam tikra egoizmo išraiška.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Psichosomatinio skyriaus vedėja Jolanta Baliūnienė sakė, kad sergantieji depresija neretai kaltina save tingumu, o štai kai kuriems ši liga tampa susikurta priedanga nuo problemų ar sutuoktinio.

– Depresija, noras žudytis ir egoizmas – atrodo, nesuderinami dalykai. Tačiau kai kurie psichologai mano, kad šiai kategorijai priskiriami kai kurie žmonės galvoja tik apie save. Kaip tai gali būti susiję?

– Susinaikinimo programa žmoguje glūdi labai giliai, net patys geriausi žmonės save linkę laikyti blogais. Iš gerų žmonių galima sulaukti labai daug, ir už "mažiausią kainą". Jie tikina, kad iš principo negali imti daugiau iš kitų žmonių, nei duoda.

Kiti žmonės save "parduoda" brangiai, bet už gerokai prastesnę kokybę.

Pirmai kategorijai priskiriami žmonės – altruistinės asmenybės, kurios greitai save sunaikina. Jie kenčia, gėdijasi ir vėliau suserga depresija.

Turintieji polinkį į depresiją labai menkina save ir aukština kitus. Jie magiškai tiki, kad nelaimių šaltinis glūdi juose pačiuose ir jeigu jie taps geresni – kitas, blogesnis, žmogus savaime taps geresnis.

Depresiškas žmogus neleidžia sau parodyti pykčio. Nors tai padaryti labai lengva, net kūdikiai supykę verkia. Tad depresišką žmogų neišreikštas pyktis tarsi sustingdo iš vidaus. Būtent todėl ir susergama depresija.

– Polinkį sirgti depresija turime visi, bet kodėl ne visi susergame?

– Taip, mes visi turime įgimtą polinkį susirgti depresija, tačiau ne visi ja susergame. Depresiją gali sukelti nemažai įvairių išorės faktorių. Taip nutinka, jeigu patenkame į sudėtingas gyvenimo sąlygas: patiriame nuolatinį stresą, kančią, nesusiklosto gyvenimas.

Kalbant apie egoizmą, svarbus atsiskyrimo momentas. Tėvai nuo mažens vaikui neleidžia atsiskirti ir liepia nuolat būti šalia, gąsdindami ar bijodami, kad jo kas nors nenuskriaustų ar kas nors nenutiktų.

Suaugus tokiam žmogui atsiskyrimas nuo tėvų tampa savotiška pražūtimi. Jis supranta, kad nebus vienišas tik su kuo nors susiliejęs. Ieškoma žmogaus, prie kurio būtų galima prisirišti.

Tokios moterys, susiradusios vyrą, aukojasi jam, toleruoja bet kokius jo veiksmus, poelgius, kad tik būtų kartu. Moteris neleidžia sau pykti ant vyro, nes tokį pyktį priima kaip pyktį ant savęs pačios.

Motinai tolstant, atsiranda "vidinė motina", kuri užpildo kiekviename mūsų glūdinčią vidinę tuštumą. Jei vaikystėje motina kartodavo "tu silpnas (a), esi nevykėlis (ė) ar blogas (a)", tai toks suaugęs žmogus savyje užsiaugina "juodąją motiną". Jis tampa itin savikritiškas savo atžvilgiu. Šie žmonės būna idealistai, tarnauja kitiems, aplinkiniams daug ką atleidžia.

Didesnę riziką susirgti depresija turi ir tam tikrų profesijų žmonės. Pavyzdžiui, gydytojai, kunigai tarnaudami kitiems dažnai pamiršta save.

Liūdintis žmogus nebemato gyvenimo prasmės. Jis regresuoja ir tampa lyg kūdikiu, kuris gyvenimo prasmės ieško per burną – pradeda rūkyti, gerti, vartoti kvaišalus – tarsi gautų "užnuodytą motinos pieną".

Depresiškas žmogus mano, kad jei norai jį verčia kentėti, geriau nieko nenorėti. Taip atsisakoma meilės ar kitų dalykų, keliančių kančią.

– Kaip galima šitai sustabdyti?

– Norint šito atsikratyti, reikėtų kasdien savęs paklausti, pamąstyti: ar šalia kito žmogaus nepamirštu savęs, atsimenu, ko pats noriu? Nereikia susitapatinti su kitu žmogumi ir pamiršti savo poreikius.

Reikėtų pagalvoti: jeigu jaučiuosi blogai, kuris žmogus dėl to kaltas? Ar aplinkiniai duoda man tiek, kiek aš atiduodu? Visko turi būti po lygiai – sugrįžti turi tiek, kiek pats atiduodi. Negalima visko išdalyti 100 procentų ir nesulaukti grąžos.

Reikėtų ryžtingai nuo savęs patraukti skaudinantį žmogų, tai ypač aktualu moterims. Tie, kas savyje užsiaugina "juodąją motiną", turėtų išmokti paglostyti savo vidinį vaiką. Kiekvienas savo viduje turime vaiką, tėvą, motiną ir suaugusįjį "aš".

– Kokie būna tie lemtingi faktoriai, pastūmėjantys į depresiją?

– Tai nulemia daug faktorių: paveldimumas, išorės, biologiniai veiksniai – depresija taip pat išsivysto sergant įvairiomis kitomis ligomis: alkoholizmu, psichosomatinėmis, įgijus priklausomybę nuo narkotikų.

Predisponuojantys, įgimti veiksniai yra paveldimi, bet labai reti. Tokiais atvejais būna įgimtas neatsparumas neigiamiems aplinkos veiksniams. Kai prie šių faktorių prisideda provokuojantys ir palaikantys, tada išsivysto depresija. Tačiau taip nutikti gali ne visiems.

Depresija nebūtinai priklauso nuo auklėjimo. Turi susidėti daug veiksnių, kad žmogus susirgtų.

Predisponuojantys veiksniai yra kaip malkos, provokuojantys gyvenimo įvykiai – kaip degtukai ir palaikantys veiksniai – kaip oras. Kai visa tai susideda, užsidega lyg laužas ir žmogus gali susirgti depresija.

– Kaip dažnai manipuliuojama diagnoze "depresija"? Kartais net iš mažo vaiko galima išgirsti: "Man – depresija!"

– Dabar daug kam prieinamas internetas, tad žmonės pasiskaitę kartais nusistato sau tokią diagnozę.

Būna, kad žmogus ateina į kabinetą ir sako: "Man depresija". Paprašius papasakoti detaliau, net išberia internete išvardytus ligos požymius. Tačiau iš veido ar kūno kalbos galima pastebėti, ar žmogus iš tiesų serga, ar tik manipuliuoja.

Dalis žmonių pavargsta darbe ir taip, prisidengdami šia diagnoze, sugalvoja pailsėti. Kai kurie sutuoktiniai tokiu būdu bando pabėgti vienas nuo kito. Dažnai būna, kad moteris atsigula į ligoninę pailsėti nuo vyro. Pastarieji kartais irgi taip elgiasi.

Pokalbio metu viską išsiaiškiname. Žmogus pripažįsta, kad nėra jokios depresijos – taip bandoma pabėgti nuo kitų problemų. Tokiais atvejais psichoterapija būna naudingesnė negu  vaistai.

– Kaip dažnai depresija tampa priedanga nuo susikaupusių problemų?

– Mūsų skyriaus duomenimis, apie 20 proc. pacientų linkę prisidengti depresija. Taip, tokių nemažai.

Bet šiems pacientams būdingi kiti sutrikimai: asmenybės, isterinė asmenybė. Sutuoktiniai, bėgantys vienas nuo kito, turi nemažai asmenybės bruožų, neleidžiančių sutarti ir kitaip spręsti konfliktus, tad kaip išeitį jie pasirenka pabėgimą į ligoninę.

– Pastaruoju metu daug žinomų žmonių atvirai kalba apie išgyventą depresiją kaip vieną juodžiausių gyvenimo patirčių. Ar tokios viešos išpažintys turi įtakos eiliniams žmonėms?

– Jiems tai būna kaip padrąsinimas, kad ir generolai serga. Žmonės drąsiau kreipiasi pagalbos.

Sergantys depresija žmonės dažnai manęs klausia, ar čia liga, ar aš tiesiog tingiu? Sergantis depresija žmogus linkęs save kaltinti. Galvoja, kad taip apsimetinėja arba net blogai jausdamasis turėtų priversti save eiti į darbą.

Turintys asmenybinių sutrikimų depresija prisidengia.

– Kiek įtakos depresijai turi metų laikas?

– Mūsų skyrius pilnas visus metus. Sezoninės depresijos – rudeninės ar pavasarinės – yra lengvesnės, o endogeninėmis depresijomis, nulemtomis įvairių vidinių ir išorinių veiksnių, sergama visus metus, nepriklausomai nuo metų laiko.

Moterys depresija serga dažniau – apie 60 proc. Amžius neturi jokios įtakos. Depresija gali būti nustatyta net ir vaikui, bet apie tai daugiau galėtų pasakyti vaikų psichiatrai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nerijus

Nerijus portretas
O siaip pykti, tai tas pats, kas gerti nuodus.

Nerijus

Nerijus portretas
Cia turbut apie mane, nes ilgai nelaikau pykcio.

zelemunčikas

zelemunčikas portretas
Atrodo dar nesena,galėtų daugiau dulkintis ir praeis tas pyktis-nebus depresijos.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių