Karo psichologas A. Jurgaitis įvardijo, kokius jausmus jaučia Lietuvos gyventojai, stebėdami situaciją Ukrainoje.

„Emocijos yra labai įvairios, bet pagrinde mes turėtume šnekėti apie nerimą, baimę, galų gale ir pyktį, nes tam tikrai yra daug pykčio. Jis kyla iš bejėgystės, kai norima pasipriešinti, kažką padaryti, bet pats vienas to padaryti negali. Jausmų – puokštė, ir jie nėra itin malonūs, bet yra normalūs dabartinėje situacijoje, nes joje yra daug streso, skausmo, nežinios, apibrėžtumo“, – sakė jis.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

A. Jurgaitis patarė, kaip pastaruoju metu reikėtų žiūrėti televiziją.

„Pastaruoju metu patarimų ir rekomendacijų yra labai daug – nuo tokių paprastų dalykų kaip informacijos ribojimas, kiekybė ir kokybė, t. y. ką aš žiūriu, iš kur žiūriu, ar tai yra patikimas šaltinis. Reikėtų vengti sukrečiančių vaizdų, emocijų. Nuo ryto iki vakar skendint tame, vakare tikrai nesijausi labai galingas, laimingas. Pasiskirti į dieną du ar tris kartus, kada aš žiūrėsiu, ir vis paklausti: kas iš to? Ar aš noriu patenkinti savo žingeidumą, ar noriu sekti informaciją? Ką man tai duoda? Tikrai galima save perkrauti ir prisidaryti rimtų problemų“, – aiškino karo psichologas.

Pasidalijus skausmu, žmogui tampa lengviau. Nereikia kaupti jo savyje.

A. Jurgaitis pateikė ir patarimų, kaip sumažinti baimes.

„Žmonės yra tokios būtybės, kurios mėgsta katastrofizuoti. Tokiu atveju padeda išminties pauzės. Reikia pagalvoti, kodėl tai vyksta, iš kur tai ateina, kiek tai yra realu – pareflektuoti su savimi. Bet žmogus yra kūrybiška būtybė, deja, ta situacija prie to ir veda, kad gali kilti įvairiausių minčių, būti baisu, bejėgiška ir pikta“, – teigė pašnekovas.

Jis paaiškino, kaip apie karą kalbėtis su vaikais arba nerimaujančiais artimaisiais.

„Kalbėti bendražmogiškai, šiltai, išklausančiai, atliepiančiai. Nėra recepto, kad pasakius vieną ar kitą sakinį viskas bus gerai. Reikia tiesiog išklausyti žmogų. Kartais mes nuvertiname paprastą, žmogišką, nuoširdų, gražų pokalbį, kuris tikrai veikia terapiškai. Bendrystė yra tai, ko mums dabar reikia. Pasidalijus skausmu, žmogui tampa lengviau. Nereikia kaupti jo savyje – jei yra galimybė, pasidalyti su artimaisiais“, – kalbėjo A. Jurgaitis.

„O su vaikais yra būtina šnekėti. Žinoma, nereikia smulkmenų, sukrečiančių vaizdų, bet jeigu mes nekalbėsime, atsiras informacijos vakuumas, kuris vienaip ar kitaip užsipildys, ir nebūtinai iš tų šaltinių, kurie yra tėvai“, – pridūrė karo psichologas.