Svarbi kompleksinė pagalba

Santaros klinikų Nefrologijos centro vadovas prof. Marius Miglinas sako, kad inkstų ligas įprastai lydi ir kitos, todėl svarbu pacientą gydyti  kompleksiškai: „Cukrinis diabetas ir aukštas kraujospūdis yra pagrindiniai lėtinės inkstų ligos rizikos veiksniai. Šiomis ligomis sergantiems pacientams gydyti ir rūpintis jų sveikata reikalinga įvairių specialistų pagalba. Kalbėdami apie inkstų funkcijos nepakankamumą visada pabrėžiame, kad donoro inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas. Tam reikia skatinti organų donorystę – kaip gyvybę gelbstinčią iniciatyvą.“

Kasmet Santaros klinikose atliekama apie 50 inksto transplantacijų: 2022 m. – 51 (2 iš gyvo donoro), 2021 m. – 51 (iš jų 7 iš gyvo donoro), 2020 m. – 43 (2 iš gyvo donoro), pandemijos metais – 2019 m. – 54 (6 iš gyvo donoro).

Prof. Marius Miglinas. / Santaros klinikų nuotr. 

Urologijos centro skyriaus vedėjas gydytojas urologas dr. Albertas Čekauskas sako, kad gyvo donoro inksto transplantacija turi daugiau pranašumų: „Pacientui inkstą sutinkančių dovanoti artimųjų sveikata yra nuodugniai ištiriama, transplantacijos operacijas galima planuoti, žymiai trumpesnis eksplantuoto organo šaltos išemijos laikas (kai organe nutraukiama kraujotaka, t. y. aprūpinimas deguonimi ir kitomis medžiagomis) – tai aplinkybės, kurios prisideda prie transplantacijos sėkmės. Gyvo donoro inkstai paimami laparoskopiniu būdu – tai didelis pranašumas donorams: jie mažiau traumuojami operacijos metu, greičiau sveiksta ir dažnai jau trečią dieną po operacijos išleidžiami į namus.“

Donoro inksto transplantacija yra geriausias inkstų nepakankamumo gydymo būdas. Tam reikia skatinti organų donorystę – kaip gyvybę gelbstinčią iniciatyvą.

Pacientai, kurių inkstai nefunkcionuoja, yra priklausomi nuo dializės procedūrų, kurių metu dirbtinai valomas kraujas. Tai metodas, be kurio pacientai neišgyventų: kas antrą dieną jie turi lankytis dializės centre, kuriame per maždaug 4 valandas speciali aparatūra išvalo toksines medžiagas, skysčių perteklių iš kraujo. Dializė yra tarsi tiltas į transplantaciją, dializės procedūras pacientams, kurių inkstai neveikia, tenka lankyti nevienodą laiką – nuo kelių dienų iki kelerių metų. Tai  būtinybė, kuri išvargina dėl nuolatinio važinėjimo ir savijautos procedūrų metu.

Atlikti tyrimų važiavo trise

Antros inksto transplantacijos laukianti Justina Žlabienė žino, ką reiškia sirgti inkstų funkcijos nepakankamumu, atlikti dializės procedūras ir gyventi su transplantuotu inkstu.

Būdama 19 metų, ji, kaip ir dauguma jaunų žmonių, nesureikšmino blogos savijautos, nesilankė pas gydytojus, buvo įsitikinusi, kad jauni žmonės neserga. Praėjo bene 7 metai, kol inkstai nustojo funkcionuoti ir J. Žlabienei tapo būtinos dializės: „Sunki liga – kartu ir didelis psichologinis krūvis, kuris skatina gilintis, domėtis. Perskaičiau daugybę informacijos – kas manęs laukia, kokie gydymo būdai, suvokiau transplantacijos būtinybę. Susikaupiau ir pirmiausia inksto paprašiau  brolio. Jis iškart sutiko. Pas gydytoją į Santaros klinikas atlikti tyrimų važiavome trise – kartu vyko ir mama, iš brolio sužinojusi apie šį vizitą. Abiem buvo atlikti tyrimai ir paaiškėjo, kad mamos inkstas tinka geriau. Mama ir tapo donore.“

Palygino su pasimatymu

Po 7 metų mamos inkstas nustojo veikti ir dabar moteris laukia antros transplantacijos: „Aš labai gerai atsimenu savijautą ir galiu palyginti – kaip jaučiausi dializių metu ir po transplantacijos. Dializės procedūros  ištobulėjusios, technologijos pažengusios, galima susiderinti jų atlikimo laiką ir darbą, tačiau puikiai prisimenu didžiulį skirtumą ir gyvenimo kokybę po transplantacijos ir ką reiškia jaustis gerai. Dėl to transplantacija yra nepalyginti geriau nei nuolatinės dializės“, – sako J. Žlabienė.

Liga žmogų psichologiškai labai išsekina ir dėl niūrios informacijos gausos. Inkstų ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms Justina pataria nepulti į neviltį, pasitikėti gydytojais ir medicinos pažanga, nes bendros pastangos padeda atliepti pacientų poreikius: „Pacientams patarčiau nusiteikti pozityviai ir geranoriškai, objektyviai vertinti situaciją ir stengtis prisitaikyti, tarkime, prie dializės procedūrų grafiko – viską galima suderinti ir gyventi įprastinį gyvenimą.“

Metus dializės procedūras lankanti Justina sako, kad transplantacijos laukimas reikalauja kantrybės ir pastangų tinkamai sutvarkyti visus reikiamus dokumentus. Laukdama kviečiančio skambučio, ji stengiasi negalvoti, kada tai nutiks, ir gyventi įprastą gyvenimą. Tačiau visiškai užsimiršti negali, eidama miegoti visada pagalvoja – o gal šiąnakt pakvies į transplantaciją: „Jausmus sujaukia ir žinojimas, kad, jei pakvies atvykti, vadinasi, kažkas mirs. Visą laiką širdyje pinasi dvejopi jausmai.“ Emociškai laukimo būseną moteris apibūdino taip: „Jausmą padėtų apibūdinti įsivaizduojama situacija: jei nueitumėte į pasimatymą su nuostabiu žmogumi, kuris pažadėtų jums paskambinti, ir kasdien lauktumėte šio skambučio. O jis vis nepaskambintų...“