Dr. Minhas Tri Luu ir Dr. Shelley Wickham naudoja vadinamąjį „DNR origamio“ metodą, kad pasitelkdami DNR prigimtinį gebėjimą lankstytis kurtų naujas ir naudingas biologines struktūras, teigiama universiteto pranešime spaudai. Tyrimo rezultatai ketvirtadienį paskelbti žurnale „Science Robotics“.

Mokslininkai pagamino daugiau nei 50 nanodalelių dydžio objektų, tarp jų – nanodinozaurą, šokantį robotą ir mažytį, už žmogaus plauką tūkstantį kartų plonesnį Australijos modelį, kurio plotis tesiekia 150 nanometrų.

Mokslininkai daugiausiai dėmesio skyrė kurti modulinius „DNR origamius“ – vadinamuosius vokselius, kurių konfigūracija gali būti keičiama, iš jų gaminant trimates struktūras.

Tokiu būdu sukuriamas nanostruktūras galima programuoti atlikti konkrečias funkcijas.

„Mes sukūrėme naujos klasės nanomedžiagas, pasižyminčias reguliuojamomis savybėmis, kurias galima naudoti įvairiose srityse – nuo prisitaikančių medžiagų, kurių optinės savybės kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, iki autonominių nanorobotų, skirtų ieškoti vėžinių ląstelių ir jas naikinti“, – paaiškino M. Luu.

„Rezultatas kiek primena tai, ką galima sukonstruoti vaikišku konstruktoriumi „Meccano“ arba pirštais suregztą grandininį tinklelį. Tačiau vietoje makrodalelių dydžio metalo ar gijų mes naudojame nanodalelių dydžio biologines medžiagas, kad konstruotume didžiulį potencialą turinčius robotus“, – pridūrė Sh. Wickham.

Konstruodami vokselius, mokslininkai nanostruktūrų išorę papildo naujomis DNR gijomis. Universiteto teigimu, šios naujos gijos tampa „programuojamaisiais jungimosi taškais“.

„Šie taškai veikia tarytum įvairiaspalvės kibios juostos ir yra sukurti taip, kad jungtis galėtų tik vienodai „nuspalvintos“ gijos (papildomos DNR sekos)“, – paaiškino M. Luu. Tai suteikia galimybę tiksliai kontroliuoti vokeslių jungimąsi bei gauti konkretiems poreikiams tiksliai pritaikytus rezultatus.