Kai po Naujųjų metų ji ėmė karščiuoti, nedelsdami nuvykome į priėmimo skyrių. Po tos dienos mūsų gyvenimas pasikeitė – medikai, ligoninės, operacijos, reanimacija ir... mirtis.

Žodžio „užuojauta“, kurį man ištarė gydytoja, netekus dukrytės, nepamiršiu niekada“, – su ašaromis akyse prabyla panevėžietė Sandra, kurios trimetė dukrytė Milana mirė praėjusių metų gegužę.

Medikai įtarė leukemiją

Sandra pasakojo, kad Milana buvo labai guvi, aktyvi ir nuoširdi mergaitė. Ji labai mėgo eiti į darželį, gerai jautėsi būdama su vaikais, bendraudama ir žaisdama.

„Milana buvo sveikas vaikas ir niekada jos sveikatos būklė mums nesukėlė jokių įtarimų.

Vis tik kai sausio mėnesį nuvažiavome į ligoninę, kraujo tyrimai buvo kritiniai – rodikliai nukritę, trombocitų nelikę. Nedelsiant buvo atliktas kraujo perpylimas, tačiau medikai gero nežadėjo – pirminė diagnozė buvo leukemija.

Netrukus ji buvo atmesta ir paaiškėjo, kad Milanai – itin reta kraujo liga, o tokių vaikų Lietuvoje buvo vos trys“, – pasakojo Sandra.

Sandra ir Milana/Asmeninio archyvo nuotr.

Mirė mamos akyse

Šeimai iš po kojų ėmė slysti žemė, tačiau jie nepasidavė. Visi tikėjo, kad mergaitė pasveiks, tačiau kaulų čiulpų transplantacija ir žarnyno infekcija kaip reikiant prisidėjo prie prastėjančios mergytės būklės.

„Jai pradėjo pūliuoti visas kūnelis, veidas buvo tiek užtinęs, kad negalėjo net atsimerkti, sutriko šlapimo pūslės, inkstų veikla. Milanai labai skaudėjo. Gydymas buvo labai sunkus, chemoterapija sukėlė temperatūrą, drebulį.“

Tą dieną, kai Milana mirė, Sandra su vyru dar spėjo ateiti į reanimacijos palatą.

„Niekada nepamiršiu tos dienos. Vyras nuėjo pirmas, tada užėjau aš. Tą akimirką, kai buvau prie jos, dukrytė mirė, jos širdelė nustojo plakti.

Šalia stovėjusi gydytoja pareiškė užuojautą ir nuramino, kad dukrytė sulaukė manęs, kad galėtų išeiti būdama prie mamos. Nežinau, ar įmanoma susitaikyti su tuo, kas įvyko. Nežinau, ar kada nors pavyks. Mes, mamos, netekusios vaikų, mokomės gyventi iš naujo, kitaip, bet skausmas niekur nedingsta ir nemažėja. Mes prisitaikome, bet laikas negydo jokių žaizdų“, – širdį veriančius išgyvenimus pasakojo moteris.

Mes, mamos, netekusios vaikų, mokomės gyventi iš naujo, kitaip, bet skausmas niekur nedingsta ir nemažėja.

Didžiausia atrama – šeima ir paramos fondas

Po Milanos mirties praėjo pusantrų metų, tačiau šeima iki šiol kone kasdien prisimena mergytę.

Moteris sakė, kad pirmasis pusmetis po netekties buvo labai sunkus, tačiau atsitiesti ir nukreipti mintis bent trumpam jai padeda paramos ir labdaros fondas „Tuk tuk širdele“. Sandra vyko į mamų stovyklas, kuriose netektį patyrusios mamos dalijasi savo istorijomis, patirtimi.

„Iš pradžių atsiverti buvo sunku, tačiau ilgainiui supratau, kad man tai padeda, kad tai gelbsti. Gera būti šalia žmonių, patyrusių panašius išgyvenimus. Tada suvoki, kad esi ne vienas, kad yra šeimų, kurios išgyvena panašų ar net didesnį skausmą“, – kalbėjo ji.

Asmeninio archyvo nuotr.

Šis fondas gimė iš mamų skausmo ir vilties. Jis įkurtas išgyvenant didžiulį asmeninį skausmą.

Fondo įkūrėjos Alina, Renata ir Rūta iš visos širdies tiki, kad įmanoma padėti mamoms po netekties, nes ir pačios gyveno tame pačiame skausme: „Tikėjome, kad širdelės, kurios dar plakė, plaks amžinai, o rankutės, sudėtos kartu, išliks vieningos ilgus metus.“

Fondo vadovė Alina dėkoja visiems, kurie palaiko fondo veiklą, supranta ir ištaria palaikymo žodžius: „Jūsų dėka mes žinome, kad einame teisingu keliu. Net ir abejonės bei kritika mus stiprina ir patvirtina, kad mūsų darbas yra svarbus ir reikalingas.

„Tuk tuk širdele“ yra mamų fondas, kovojančių už savo vaikų gyvybes, žinančių, ką reiškia pabusti ryte su skausmu širdyje suvokiant, kad niekada negalėsi apkabinti savo vaiko, nes jis dabar yra angelas. Angelas, kurio nematai, bet jauti.“

Prisidėti prie labdaros ir paramos fondo veiklos galite ir jūs:

Labdaros ir paramos fondas TUK TUK ŠIRDELE

LT297044090108406338