– Kiek į Lietuvą yra atvykę šeimų, kuriose yra neįgaliųjų vaikų?

– Sunku būtų pasakyti tikslų skaičių, bet, remiantis mūsų duomenimis, yra apie 600 tokių asmenų. Kada didžiulė grėsme yra natūralu, kad pažeidžiamumą turintys žmonės traukiasi iš savo šalies, jog galėtų pasirūpinti savo sveikata, apsaugoti savo gyvybę. Mamos keliauja su savo vaikais. Pastebime, kad dažnai jos keliauja su 5–6 vaikais. Jeigu dar vienas vaikų turi negalią, tai situacija yra be proto sudėtinga, nes sunku ir dirbti, ir rūpintis vaikais, ypač turinčiais negalią.

– Kokios jų istorijos?

– Pavyzdžiui, vienas vaikas turi gana rimtą Dauno sindromą. Mama jo net iš akių ramiai paleisti negali. Tokiu atveju reikia išskirtinės priežiūros. Tokiam vaikui reikia išskirtinio darželio ar reabilitacinės vietos, kurioje galėtų saugiai rasti prieglobstį. Yra labai liūdnų istorijų. Jeigu Ukrainoje šeimos turėjo pastovų gydymą, būna, kad pusės metų laikotarpyje liga gali pradėti regresuoti, tad reikia medikamentų, gydymo. Neįgalumų turime įvairiausių. Pavyzdžiui, labai rimtos alergijos, kur nuolatos reikia specializuoto maisto ir vaistų. Yra tokių, kurie serga diabetu. Reikia vaistų, dializės aparato. Vienam berniukui reikia pakeisti akies implantą, laukia operacija. Istorijos tikrai labai sunkios. Mamos dažnai sako, kad ateina ruduo, didės mokesčiai, viskas brangsta, reikės rinktis, ar susimokėti už mokesčius, nuomą, pirkti maistą ar vaistus.

– Ar valstybė ukrainiečiams padeda?

– Pagalbos yra. Tie, kurie turi rimtesnių ligų ar suserga tikrai gali kreiptis į poliklinikas, ligonines. Pagalba tikrai būna suteikta, dažnai net ir prioriteto tvarka. Jeigu yra kas nors rimčiau, reiškia, kad nereikės laukti kelis mėnesius. Žinoma, istorijų būna visokių, nes miesto ligoninės yra skirtingos. Tačiau negalią turinčių žmonių specifika yra šiek tiek kitokia, jiems reikia ilgalaikės priežiūros, ilgalaikių medikamentų, procedūrų. Nors sudėtinga, bet norisi tikėti, kad ir šioje vietoje mes kaip valstybė susitvarkysime.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar neįgaliesiems ukrainiečiams gali padėti neabejingi gyventojai?

– Lietuvoje specialistų tikrai yra, medicina yra pažengusi. Tokioms šeimos didžiausias iššūkis yra finansai. Tokioms mamoms dirbti yra labai sunku. Šioms šeimoms trūksta finansų, o valstybės skirta pašalpa yra labai maža, ypač, kai reikia vaistų arba kitų specializuotų dalykų. Kartu buriamės su verslais ir ieškome būdų, kaip šeimoms padėti kiekvieną mėnesį.

– Ir tie patys žmonės ieško, prašo pagalbos?

– Atrodo, kad tie, kuriems tos pagalbos reikia daug labiau, jiems yra šiek tiek nepatogu ir nesmagu. Ypatingai tai pastebiu, kai kalbame apie negalią turinčius žmones bei senjorus. Jie yra be proto dėkingi, kad su jais susitinkame ir bendraujame, dėkingi už tą jau suteiktą pagalbą, prieglobstį. Labai norisi, kad lietuviai suprastų ir įsijaustų į tų žmonių poziciją.

– Kam skirta jūsų organizacijos akcija „Vienybė težydi“?

– Pirmasis kriterijus – ukrainiečių šeimos, turinčios neįgalų vaiką. Galbūt vėliau tą kategoriją praplėsime. Mūsų savanoriai kreipiasi į tokias šeimas. Aprašome jų istoriją, įdedame nuotrauką ir žmonės gali išsirinkti šeimą, kuri jiems patinka ir ją savo pasirinkta suma remti kiekvieną mėnesį.