– Lietuvoje vis dar tęsiasi klestėjimas, nes pirmąjį šių metų ketvirtį atlyginimai buvo net 14 proc. didesni nei prieš metus, privačiame sektoriuje – 16 proc. Mažmeninė prekyba vis dar auga gana sparčiai, pramonė taip pat didėja dviženkliais skaičiais. Viena gero gyvenimo pasekmių – labai didelė infliacija, kuri gegužės mėnesį viršijo 18 proc. Tai yra susiję ne tik su brangesniais importuojamais energetiniais ištekliais, brangesnėmis žaliavomis, bet ir gimsta viduje dėl sparčiai augančių atlyginimų bei dar sparčiau didėjančių kainų.

– Ar laikas yra mūsų sąjungininkas? Galbūt klestėjimas jau tuoj pasibaigs?

– Esame viena atviriausių pasaulio ekonomikų. Mūsų klestėjimas priklauso nuo to, kiek mums sekasi eksporto rinkose, kiek mes galime parduoti savo prekių ir paslaugų. Mūsų prekių ir paslaugų eksportas sudaro apie 70 proc. BVP. Tol, kol pasaulis auga, kol prekių paklausa išlieka didelė visose mūsų rinkose, tol situacija išlieka gera. Tačiau matau nerimo ženklus tiek rinkos viduje Lietuvoje, tiek eksporto rinkose, kurias slopina didžiulė infliacija. Centriniai bankai didina palūkanas, yra besitęsiantys geopolitiniai iššūkiai bei energetinių išteklių krizė viduje. Tas atlyginimų augimas, kuris kelis kartus viršija produktyvumo augimą, pamažu mažina kai kurių įmonių ir sektorių konkurencingumą. Kai pasaulinė paklausa susvyruos, tai gali įvykti kitais metais, gali įvykti antrąjį šių metų pusmetį, tada paaiškės, kokia dalis įmonių, perkeldamos augančias sąnaudas galutiniams vartotojams, prarado konkurencingumą ir gali prarasti eksporto rinkas, o kurios vis dar išlieka konkurencingos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kas yra recesija ir kas mums nutiks, kai ji atsiris iki Lietuvos?

– Vis dar noriu tikėti, kad mes recesijos išvengsime. Kita vertus, tai, ką dabar matome, prie tokio kainų augimo mes galime tapti visiškai nekonkurencingi ir ES, ir už jos ribų. Geriausias scenarijus Lietuvai – visi išoriniai šokai, kuriuos patiriame, prislopintų perteklinę paklausą, kuri ir sukuria tą infliaciją per didelį kainų augimą. Norėtųsi, kad paklausa pamažu atslūgtų ir sumažėtų infliacija. Galimas ir alternatyvus scenarijus, kurio metu, neatslūgstant paklausai, centriniai bankai turi vis labiau didinti palūkanų normas ir JAV, ir Europoje. Tai prievartiniu būdu sumažintų paklausą, sukurtų jos susitraukimą, sukurtų ekonomikos susitraukimą, dėl to gali pradėti mažėti darbo vietų, sustoti darbo užmokesčio augimas. Toks scenarijus nebūtų pats patraukliausias, jo galima išvengti, bet kol kas mes judame link to.

Vis dar noriu tikėti, kad mes recesijos išvengsime.

– Kiek ši infliacija sunaikino žmonių santaupų?

– Santaupos nebūtinai tirpsta, nes didelė gyventojų dalis turi nuosavą nekilnojamąjį turtą, 140 tūkst. Lietuvos gyventojų turi daugiau negu vieną būstą. Ta infliacija matosi ir nekilnojamojo turto sektoriuje. Santaupos šiek tiek nuvertėja, bet jeigu žiūrėtume į gyventojų perkamąją galią, atlyginimai didėja irgi itin sparčiai. Asmenys, turintys po kelis būstus, neretai juos nuomoja, iš to gauna nuomos pajamas. Nuoma per pastaruosius metus pabrango 20 proc., tad jų pajamos iš turto taip pat auga. Tie, kurie turėdami santaupas jas investavo, jie taip pat nejaučia turimų santaupų nuvertėjimo.

– Ką reiktų daryti, kad recesija mūsų neaplankytų?

– Neturėjimas santaupų. Kai kurie gyventojai gali daryti klaidą ir galvoti, kad infliacija jau dabar didelė ir dar gali didėti, išleisti visas santaupas, kad nesumažėtų perkamoji galia. Tikrai taip daryti nereikėtų. Tie, kas periodiškai kaupė tą rezervą net ir sunkesnio laikotarpio metu, išvengs finansinių problemų. Geriausias sprendimas – neišleisti visko, kas turima. Mes gyvename pakylėjimo laikotarpiu, atlyginimai auga, nedarbo lygis žemas.