Ant Lietuvos savivaldybių uždėta sunki ir griežta centrinės valdžios ranka trukdo joms auginti biudžeto pajamas, o sykiu – ir prisivilioti investuotojų, kurie kurtų naujas darbo vietas, gerintų infrastruktūrą bei gyventojų gerovę. Tačiau viltį, kad gali prasidėti savivaldybių klestėjimo era, įžiebė šios Vyriausybės programoje įrašyta nuostata, jog bus didinamas vietos valdžios ekonominis ir finansinis savarankiškumas.

Prašo neatimti pinigų

„Ši nuostata Vyriausybės programoje labai džiugina visas Lietuvos savivaldybių asociacijos nares. Per pastaruosius trejus metus savivaldybių biudžetai labai stipriai sumenko. Suprantama, kad dėl ekonominio sunkmečio finansavimas buvo mažinamas įvairioms sritims, tačiau Vyriausybės ir Seimo sprendimais savivaldybių biudžetai kai kurioms sritims finansuoti buvo mažinami, mūsų nuomone, be jokio teisinio pagrindo“, – kalbėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė.

Ji savo žodžius iliustravo ir skaičiais. 2011 m. savivaldybių biudžetų prognozuojamos pajamos buvo 18 proc. mažesnės nei 2008-aisiais, per trejus metus savivaldybės gavo 600 mln. litų mažiau.

„Todėl natūralu, kad savivaldybės pageidauja, jog jų savarankiškų pajamų augimo ribojimas tikrai būtų sustabdytas. Džiugu, kad šiais metais teisės aktuose priimti tam tikri pakeitimai, kuriais numatyta, jog iš savivaldybių biudžeto bus paimtos tik tos pajamos, kurios prognozes viršijo daugiau nei 21 proc. Pastaruoju metu buvo taip, kad kiekvienas centas, kurį gavusios savivaldybės viršydavo prognozuojamas pajamas, buvo paimamas į valstybės biudžetą“, – teigė pašnekovė.

Ji pabrėžė, jog Lietuvos savivaldybių asociacija Vyriausybės prašo, kad kitais metais būtų panaikinta ir nuostata dėl 21 proc. Kitaip tariant, savivaldybės pageidauja, kad visos pajamos, kurių jos gavo daugiau, nei prognozavo centrinė valdžia, liktų miestų ar rajonų biudžetuose.

„Tokia tvarka, kuri galioja dabar, riboja savivaldybių savarankiškų pajamų augimą, o taip stabdoma ir plėtra, ir investicijų pritraukimas, galiausiai nesuteikiama galimybė savivaldybėms padengti turimas skolas, kurios šiuo metu bendrai siekia per 300 mln. litų. Paprasčiau tariant, savivaldybės ir nėra suinteresuotos į savo biudžetus surinkti kuo daugiau pinigų, nes kuo daugiau surinks, tuo daugiau teks atiduoti į valstybės iždą“, – ydingą praktiką pabrėžė R. Žakaitienė.

Ji vylėsi, kad Vyriausybės programos nuostata dėl savivaldybių ekonominio bei finansinio savarankiškumo didinimo ir reiškia tai, jog joms bus paliktos pajamos, viršijančios planą.

„Tikime Vyriausybės geranoriškumu, jis ir lems, ar reikalai pajudės iš mirties taško“, – į ateitį optimistiškai žvelgė Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė.

Taupyti neapsimoka

Ji įvardijo ir kitą problemą, susijusią su savivaldybių finansiniu savarankiškumu. Apie 50 proc. jų biudžetų pajamų sudaro valstybės skiriamos tikslinės dotacijos. Šių pinigų naudojimo tvarka griežta – jei dalis skirtų lėšų nepanaudojama, jas privaloma grąžinti į valstybės biudžetą.

„Savivaldybių pozicija labai aiški – sutaupytos tikslinių dotacijų lėšos turi likti jų biudžete ir būti naudojamos tos srities plėtrai. Jei galiotų tokia tvarka, tuomet savivaldybės būtų suinteresuotos kur kas racionaliau ir efektyviau naudoti skirtas dotacijas. Pavyzdžiui, savo sprendimais savivaldybės gali sutaupyti mokinio krepšelio lėšų. Tačiau jos nesuinteresuotos tai daryti, nes pinigus teks grąžinti. Jei būtų kitaip, tuomet savivaldybės pinigus skaičiuotų, o sutaupytas lėšas galėtų skirti, pavyzdžiui, mokyklose langams keisti, naujiems suolams pirkti ar prie švietimo įstaigos esantiems stadionams sutvarkyti“, – kalbėjo R. Žakaitienė.

Lietuvos savivaldybių asociacija jau yra pateikusi tam tikrų įstatymų pataisas, kuriomis ir būtų įteisinta, kad sutaupytos valstybės dotacijų lėšos liktų savivaldybėms, taip pat būtų aiškiai apibrėžta, kam jas būtų galima panaudoti.

„Jei tai bus padaryta, tuomet savivaldybių vystymasis ir augimas bus kur kas akivaizdesnis“, – įsitikinusi R. Žakaitienė.

Finansavimas nepakankamas

R. Žakaitienei pritarė ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Jis palaiko idėją, kad savivaldybėms turėtų likti sutaupytos tikslinių valstybės dotacijų lėšos. Tačiau kartu uostamiesčio meras pabrėžė, kad valstybines funkcijas primesti savivaldybėms reikėtų atsargiau.

„Nežinau, kas ir kuo gali padėti, kad savivaldybės klestėtų, bet jei kuo mažiau trukdytų veikti, tai būtų pati geriausia savivaldos lyderystės prielaida. Tai ypač aktualu kalbant apie įstatymų leidybą. Visi įstatymai, kurie sietini su savivalda, valstybės funkcijų perkėlimu jai, 100 ar net 120 procentų turi būti sietini ir su finansavimu. Tokių “perliukų„, kurie labai gražiai atrodo Vilniuje, – Seime ar Vyriausybėje, – galima pririnkti labai daug. Tačiau kai jie pradedami įgyvendinti, savivaldybės tampa savotiškomis įkaitėmis, buferiu tarp žmonių, kurie nori to, ką Seimas gražiai patvirtino, ir savo galimybių tai įgyvendinti“, – problemą įvardijo V. Grubliauskas.

Jam pritarė Kauno meras Andrius Kupčinskas. Jo skaičiavimu, vien dėl minimalios algos padidinimo iki 1 tūkst. litų šiemet miesto biudžete papildomai reikia 11 mln. litų, o valstybė skyrė tik 4 mln. litų.

„Vadinasi, du trečdalius reikiamos sumos turėsime iš kur nors iškapstyti, o ją juk galėtume skirti kitoms reikmėms. Bet beveik visada taip ir būna, kad funkcijos savivaldybei priskiriamos, o finansavimas nenumatomas. Tokia praktika tikrai taisytina ir net naikintina“, – įsitikinęs A. Kupčinskas.

Primetė kompensuoti lengvatas

Visi didžiųjų miestų merai sutartinai tvirtino, kad viena rimčiausių problemų yra kompensacijos už lengvatinį keleivių vežimą.

„Savivalda negali būti tiek savarankiška, kiek norėtų, nes visi teisės aktai priimami Seime, o juos teikia Vyriausybė. Viešojo transporto lengvatų studentams, pensininkams, neįgaliesiems ir kitoms socialinėms grupėms dydis numatytas įstatyme, kurį priėmė Seimas, tačiau jis taip pat nustatė, kad vežėjams kompensacijos už suteiktas lengvatas sumokamos iš savivaldybės biudžeto. Vilniaus savivaldybei tai kainuoja apie 100 mln. litų per metus, todėl, manau, pagrįstai kreipėmės į teismą, kad tokia tvarka būtų pakeista“, – teigė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Kauno rajono meras Valerijus Makūnas taip pat pabrėžė, kad lengvatų už keleivių vežimą skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos finansavimas savivaldybėms yra per didelė našta.

„Todėl tikrai siūlome koreguoti Transporto lengvatų įstatymą ir kasmet savivaldybėms iš valstybės biudžeto skirti bendrosios dotacijos kompensacijas, apskaičiuotas pagal realų kiekvienos savivaldybės lėšų poreikį šiai funkcijai atlikti“, – siūlė V. Makūnas.

A.Kupčinskas skaičiavo, kad kai kurioms savivaldos reikmėms centrinė valdžia skiria nepagrįstai per mažai pinigų. „Kaune esančiose degalinėse vairuotojai per metus įsipila tiek degalų, už kuriuos į valstybės biudžetą akcizo surenkama apie 200 mln. litų. Tačiau iš Kelių priežiūros programos miesto gatvėms tvarkyti per metus skiriama vos 10–12 mln. litų. Kauno gatvių tinklas yra 960 kilometrų, todėl gaudami tik tokį finansavimą negalime tinkamai jo prižiūrėti, o gyventojams juk ypač svarbu, kad gatvėse nebūtų duobių“, – teigė A. Kupčinskas ir pridūrė, kad neretai savivaldybės plakamos nepagrįstai.

Donorystė naikintina?

Didžiųjų Lietuvos miestų vadovai įsitikinę, kad vėl laikas diskusijai ir dėl savivaldybių donorių.

Keturios šalies savivaldybės – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Mažeikių rajono – į savo biudžetus gauna ne 100 proc. jų gyventojų sumokėto pajamų mokesčio, kuris ir yra pagrindinis lėšų šaltinis, užtikrinantis, kad savarankiškos funkcijos būtų įgyvendintos.

Vilnius gauna tik 40 proc. vilniečių sumokamo gyventojų pajamų mokesčio, Klaipėda – 86, Kaunas – 94, Mažeikių rajonas – 95 proc.

„Vilniečiai dirbdami sumoka apie 40 proc. visoje šalyje surenkamo gyventojų pajamų mokesčio, tačiau miestui Vyriausybė ir Seimas skyrė itin mažą šio mokesčio dalį, nes likusi surinktų lėšų dalis patenka į šalies biudžetą ir perskirstoma kitoms savivaldybėms. Deja, miestui skiriamų lėšų nepakanka net ir pagrindinėms funkcijoms finansuoti“, – teigė A. Zuokas.

Todėl Vilniaus savivaldybė kreipėsi į teismą ir vyksta procesas. Konstituciniame Teisme taip pat nagrinėjamas savivaldybės ieškinys, kuriuo prašoma Vyriausybę įpareigoti pateikti Seimui svarstyti įstatymo projektą, kuriame Vilniui būtų skiriama ne mažesnė nei 60 proc. gyventojų pajamų mokesčio dalis ir būtų atlygintas 939 mln. litų nuostolis.

„Tai, kad diskusija persikėlė į Konstitucinį Teismą, liudija, jog problema išties yra. Nenoriu įžiebti nesantaikos tarp savivaldybių, tačiau ta donorystė tikrai diskutuotina“, – Vilniaus merą palaikė uostamiesčio vadovas V. Grubliauskas.

Ar, jo nuomone, nebeturėtų likti savivaldybių donorių, o visos jos turėtų gauti 100 proc. gyventojų pajamų mokesčio? „Nesakau, kad reikia iš ko nors ką nors atimti bei grąžinti donorėms ir iš jų nebeimti pinigų. Tačiau reikia sudaryti sąlygas kitoms savivaldybėms išgyventi be donorių kraujo. Pirmiausia tai reikštų, kad, joms liepus vykdyti valstybės deleguotas funkcijas, būtina užtikrinti ir jų finansavimą. Filosofiškai kalbant, negalima atimti deguonies kaukės iš tų, kuriems jos labai reikia, tačiau tokia pagalba negali būti finansuojama iš tų savivaldybių, kurios sparčiau eina į priekį, sąskaitos. Valstybė neturėtų trukdyti sparčiau einantiems, o tiems, kurie atsilieka, reikia sukurti programas, galimybes, jei reikia, priimti valingus politinius sprendimus, kad lėtieji netaptų kliūtimi spartiesiems“, – svarstė V. Grubliauskas.

Atsakomybė – tik formalumas

R. Žakaitienė teigė, kad savivaldybės prašo ne tik finansinio bei ekonominio savarankiškumo, bet ir daugiau teisių bei galių, nes nebijo prisiimti atsakomybės, o jei suklystų, tai įvertintų rinkėjai.

„Yra sričių, už kurias savivaldybės formaliai atsakingos, tačiau joms tos atsakomybės realiai įgyvendinti neleidžiama. Pavyzdžiui, šilumos ūkis. Gyventojai kaltina savivaldybes, kad taip brangiai turi mokėti už šildymą. Tačiau niekas negirdi, kai jos rėkia, šaukia, kad šilumos kainas nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Jei savivaldybėms būtų suteikta teisė pačioms nustatyti kainas, tuomet jos galbūt neleistų šilumos tiekėjams turėti didelio pelno, o tai reikštų ir šildymo kainų mažėjimą“, – kalbėjo Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė.

Kauno meras A. Kupčinskas taip pat pasisakė už tai, kad savivaldybės įvairiose srityse turėtų daugiau teisių, o su jomis – ir atsakomybės.

„Kalbu ir apie asmeninę atsakomybę – tiesioginius mero rinkimus. Žmonių išrinktas vadovas turėtų turėti teisę pasirinkti ir savivaldybės administracijos direktorių. Dabar tikrai nemažai problemų, įvairių kliūčių kyla būtent dėl įvairiaspalvių koalicijų, kurios ir neleidžia savivaldybėms eiti sparčiau į priekį. Esu įsitikinęs, kad savivaldos reforma reikalinga – ir ne tik finansų, bet ir valdymo srityje. Jau prabėgo daugiau nei 20 metų, kai Lietuva yra nepriklausoma valstybė, todėl pats laikas pradėti pasitikėti ir savivalda“, – pabrėžė A. Kupčinskas.

R. Žakaitienė taip pat buvo įsitikinusi, kad pasitikėjimas savivalda yra dar viena prielaida jos lyderystei. „Kuo daugiau kontrolės ir griežtų taisyklių, tuo mažesnis efektas“, – konstatavo Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė.

Gerina aplinką verslui

Nors savivaldybės susiduria su įvairiais sunkumais, nes trūksta savarankiškumo, jos vis tiek stengiasi visais įmanomais būdais gerinti verslo aplinką, vilioti investuotojus, galinčius sukurti naujų darbo vietų.

Vilnius pagal praėjusių metų užsienio investicijas išskirtas kaip vienas daugiausia tiesioginių užsienio investicijų turėjusių regionų pasaulyje.

„Manau, to pasiekti mums pavyko dėl mūsų teigiamo požiūrio į investuotojus. Vilniaus savivaldybėje pakeista administracijos struktūra, kad atsirastų specialistų, dirbančių tiesiogiai su investuotojais. Taip jie visada žino, į ką kreiptis. Taip pat kiek įmanoma trumpiname įvairias procedūras. Pavyzdžiui, detalusis planas prekybos centrui “Ikea„ buvo parengtas per itin trumpą laiką – 6 mėnesius. Tokių analogų, galima sakyti, nėra“, – priemones, kaip pritraukti investuotojų, vardijo A. Zuokas.

Itin daug dėmesio skiriama ne tik investuotojams, bet ir vietos verslininkams – ir didesniems, ir smulkiesiems. Vilniaus savivaldybės specialistai vežioja veiklos leidimus ir licencijas, todėl verslininkams nereikia antrą kartą vykti į savivaldybę. Be to, įdiegta per 20 elektroninių paslaugų verslui, tad daugelį leidimų gauti ir koreguoti galima neišėjus iš biuro.

Kauno rajono savivaldybės mero V. Makūno nuomone, gerinti aplinką verslui labiausiai padeda suteikiamos lengvatos, kurios vėliau atsiperka. „Siekdama gerinti investicinę aplinką ir verslo gyvybingumą, jau kelerius metus Kauno rajono savivaldybės taryba apsisprendžia naujus verslo subjektus atleisti nuo žemės, žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčių. Tokie sprendimai skatina kurti ir išsaugoti darbo vietas“, – įsitikinęs V. Makūnas.

Tai, kad savivaldybės vykdoma palanki verslui mokesčių politika skatina teigiamus pokyčius Kauno rajone, liudija skaičiai – per pastaruosius kelerius metus darbo vietų skaičius išaugo 77 proc., kasmet vis daugėja verslo subjektų ir smulkiųjų verslininkų, dirbančių su verslo liudijimais, nes jie metams kainuoja tik 120 litų.

Komentaras

Algirdas Butkevičius

Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas

Vyriausybės programos nuostata yra didinti savivaldybių ekonominį ir finansinį savarankiškumą. Mes aiškiai nubrėžėme gaires, kokių savivaldos pokyčių tikimės. Jau žengtas pirmas žingsnis, siekiant įgyvendinti šiuos įsipareigojimus, – priimti Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo pakeitimai, numatantys piniginės socialinės paramos teikimą kaip savarankišką savivaldybės funkciją, t. y. sudarant sąlygas savivaldybėms kartu su bendruomenėmis spręsti dėl socialinių pašalpų nepasiturinčioms šeimoms skyrimo, taip pat dėl kompensacijų už šildymą. Numatoma tobulinti savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodiką, kad būtų skatinamas verslumas, investicijos, darbo vietų kūrimas ir mokestinių pajamų augimas savivaldybės teritorijoje. Įtraukus vietos bendruomenę į paramos teikimo ir organizavimo procesus, manome, kad paramos teikimas bus tikslingesnis, juk visi sąžiningi žmonės supranta, jog mokėti socialines išmokas turėtume tik tiems, kuriems tikrai jų reikia, o kitus būtina skatinti dirbti, užsiimti savo verslu.

Ypatingas mūsų Vyriausybės prioritetas bus teikiamas platesniam biokuro naudojimui šilumos gamybai savivaldybėse, nes siekiame ilgalaikėje perspektyvoje sumažinti šilumos kainas. Tam bus naudojamos ES struktūrinės lėšos. Savivaldybių vadovai privalo suvokti, kad, siekiant sumažinti šildymo kainas, būtina mažinti energijos suvartojimą, t. y. būtina daugiabučių renovacija. Procesas jau pajudėjo. Dar viena itin aktuali savivaldybių vadovams tema – investicijų pritraukimas į regionus panaudojant ES lėšas. Įgyvendinant regionų ir savivaldybių plėtros strateginiuose dokumentuose numatytas priemones ES struktūrinė parama yra itin reikšminga. Investicijos turi būti nukreipiamos taip, kad jos geriausiai atitiktų regiono ir vietos poreikius bei galimybes. Tai leistų sustiprinti nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimą.

Vyriausybės nuomone, savivaldybėms trūksta ekonominio ir finansinio savarankiškumo, būtent todėl mūsų programoje ir buvo įrašyti punktai dėl savarankiškumo stiprinimo. Savivaldybės nori daugiau finansinio savarankiškumo, bet reikia suvokti, kad ir merai turėtų pasistengti – ieškoti investuotojų, sugebėti juos pritraukti, imtis ambicingų projektų. Daug kas priklauso nuo pačių žmonių. Rezultatų galima sulaukti tuomet, jei dirba kompetentinga, energinga, iššūkių nebijanti komanda. Norėtųsi, kad kiekvieno rajono ar miesto vadovas suvoktų, jog daug kas priklauso nuo jų pačių vadybinių sugebėjimų. Norėtųsi, kad ateityje ekonomikos augimo rezultatais, gerėjančia gyvenimo kokybe galėtų pasidžiaugti visi visuomenės nariai, žmonės gyvenantys ir mieste, ir ypač regionuose. Šiandien itin ryški socialinė atskirtis tarp didžiųjų miestų ir regionų gyventojų, tad būtina ją mažinti. Spręsdami socialinės atskirties problemą, tobulinsime nacionalinę regionų plėtros strategiją, kurios pagrindiniai tikslai – mažinti ekonominius ir socialinius vystymosi skirtumus, skatinti plėtrą tikslinėse teritorijose, įtraukti savivaldybes formuojant ir įgyvendinant nacionalinę regionų plėtros politiką.