Grėsmė varikliui

Be degalų mūsų automobilis nepajudėtų iš vietos. Nebent nuo kalniuko. Be alyvos nesiteptų ir greitai subyrėtų svarbiausia automobilio dalis – variklis. Nors degalų kokybei ar savalaikiam alyvos keitimui teikiame didelį dėmesį, į aušinimo sistemos priežiūrą žiūrime atsainiai. Mat jokie indikatoriai prietaisų skydelyje neparodo, kada tiksliai reikia keisti aušinimo skystį.

Į servisą dažnas vairuotojas kreipiasi tik tada, kai ima kaisti arba šalti variklis arba kai jau pastebimai išteka skystis. Vis dėlto toks požiūris yra klaidingas – aušinimo skystis yra vienas svarbiausių automobilio skysčių. Esant jo trūkumui, normalus transporto priemonės eksploatavimas yra neįmanomas.

Specialistai perspėja, kad net ir nedidelis aušinimo skysčio nutekėjimas gresia variklio perkaitimu. Dėl skysčio trūkumo susidarantis didesnis temperatūros skirtumas gali net iškraipyti metalą. Taip aušinimo skystis gali patekti į variklio cilindrą, dėl to pradega tarpinės, sudega stūmokliai, o tai baigiasi vadinamuoju variklio užkalimu.

Indikatorius: besiveržiantys balti dūmai ar garai gali reikšti ir užsidegusią elektros instaliaciją, bet dažniau jie liudija apie aušinimo sistemos gedimą./„Scanpix“ nuotr.

Anot jų, aušinimo skysčio normalus lygis turi būti per vidurį tarp minimalios ir maksimalios padalų. Jei skysčio yra per mažai, automobilis važiuoti dar gali, bet tada reikia atidžiai stebėti temperatūrą ir prietaisų skydelį. Apie aušinimo sistemos gedimą praneša prietaisų skydelyje įsižiebęs variklio temperatūros indikatorius. Dar vienu požymiu gali tapti salono ventiliatorius, pradedantis pūsti ne šiltą, o šaltą orą.

Vanduo – tik iš bėdos

Pasak automobilių priežiūros žinovo Mariaus Bagdonavičiaus, kokybiškas aušinimo skystis turi pasižymėti keletu svarbių savybių. Jis neužkaista, neužšąla, turi tepimo ir antikorozinių savybių.

Jo teigimu, veikiantis vidaus degimo variklis pagamina daug energijos, tačiau tik nedidelė jos dalis, apie 35 proc., paverčiama energija, kuri išjudina transporto priemonę. Likusi dalis yra šiluma, kurią reikia sumaniai išsklaidyti, kad variklis neužsidegtų. Už tai atsakinga aušinimo sistema, kurioje naudojami specialiai paruošti skysčiai, užtikrinantys tinkamus temperatūros parametrus. Dažniausiai jie ruošiami iš vandens ir glikolių. Pasirinkus tinkamas tirpalo proporcijas, gaunamas maždaug  –37 °C užšalimo temperatūros ir maždaug +108 °C virimo temperatūros skystis.

Įprastai aušinimo sistemoje naudojami tik specialūs aušinimo skysčiai. Tiesa, daugelis vairuotojų iš fizikos pamokų mokykloje žino, kad ir vanduo pasižymi puikiomis šilumos išsklaidymo savybėmis. Tačiau netinka nuolat naudoti vandenį aušinimo sistemoje.

Taip yra todėl, kad vanduo turi per aukštą užšalimo temperatūrą (apie 0 °C) ir per žemą virimo temperatūrą (per 100 °C). Be to, vanduo sukelia koroziją – metalų irimą dėl fizikinės ir cheminės sąveikos su aplinka, kai metalas pereina į oksiduotą būklę ir praranda jam būdingas savybes. Tipiškiausias korozijos pavyzdys – geležies rūdijimas.

„Todėl, vengiant aušinimo sistemos pažeidimų, itin svarbus antikorozinių priedų, kitaip dar vadinamų korozijos inhibitorių, kiekis ir kokybė aušinimo skystyje“, – aiškino M.Bagdonavičius.

Tiesa, automobilių remonto meistrai tikina, kad ekstremaliu atveju gali pagelbėti ir vanduo. Tarkime, tolimoje kelionėje pastebėjus variklio perkaitimą, aušinimo sistemos nesandarumą, aušinimo skysčio nutekėjimą, galima pripilti šiek tiek vandens ir nuriedėti iki artimiausio serviso. Jei nebus sudėtingesnių gedimų, vietoj aušinimo skysčio pripylus vandens, įmanoma nuvažiuoti 100 km ar daugiau. Tačiau tuo piktnaudžiauti nederėtų.

Naujos kartos apsauga

Moderniausiuose ir technologiškai pažangiausiuose aušinimo skysčiuose yra naudojamos organinių priedų technologijos –  specialūs organiniai korozijos inhibitoriai (OAT). Jie vertinami dėl jų ilgaamžiškumo, geresnio aušinimo ir galimybės išvengti nuosėdų, galinčių sudaryti kamščius.

„Inhibitorių veikimas turi didelių privalumų. Dėl jų gerokai pailgėja OAT skysčių eksploatavimo laikas:  apie penkeriais–šešeriais metais arba 250 tūkst. km keleivinėms transporto priemonėms ir net 650 tūkst. km sunkvežimiams. Todėl šios klasės organiniai skysčiai žymimi kaip ilgaamžiai. Palyginti su įprastinėmis technologijomis, aušinimo sistemos apsauga nuo korozijos yra du ar tris kartus ilgesnė“, – privalumus vardijo bendrovės „TotalEnergies Marketing Poland“ techninio skyriaus vadovas Andrzejus Husiatynskis.

Atsarga: senų automobilių savininkai turėtų reguliariai tikrinti, ar ant žemės nelieka techninių skysčių./ Vytauto Petriko nuotr.

Anot jo, svarbu ir tai, kad skysčiai, kurių sudėtyje yra OAT, nesudaro pasyvaus sluoksnio, pabloginančio šilumos perdavimą. Be to, organiniai inhibitoriai nesuyra esant staigiems temperatūros šuoliams ir nenusėda nuosėdų pavidalu, kurios galėtų užkimšti radiatorių kanalus.

A. Husiatynskio žodžiais, jeigu naudojamas koncentratas, jį reikėtų skiesti vandeniu nesibaiminant dėl neigiamo poveikio korozijai, nes ją blokuoja tie patys organiniai inhibitoriai.

„Organinių inhibitorių veikimas grįstas Fe2+ katijonų deaktyvavimo poveikiu inhibitoriaus molekulėmis, kurios veikia lokaliai, konkrečiai ten, kur jų reikia. Taip korozijos reakcija iš esmės užblokuojama“, – aiškino ekspertas.

Tinka ir seniems

Pasak A. Husiatynskio, modernia technologija paremti skysčiai atitinka tiek naujausių variklių reikalavimus, tiek idealiai tinka klasikiniams ir senoviniams automobiliams.

„Dėl antikorozinių savybių jie puikiai veikia senose aušinimo sistemose, kuriose naudotos tokios medžiagos kaip ketus ir plienas. Aukščiausios kokybės glikoliai apsaugo nuo užšalimo, o organiniai korozijos inhibitoriai (OAT) ilgus metus palaiko puikią aušinimo sistemų būklę“, – technologinius niuansus vardijo pašnekovas.

Transporto priemonių, kurioms jau 20–30 metų, savininkams ekspertas patarė naudoti naujos technologijos skysčius, kurie padėtų veiksmingiau sustabdyti korozijos procesą.

Grėsmė: dėl perkaitusio variklio automobilis gali ir sudegti./ E. Ovčarenko / BNS nuotr.

„Problemų dėl suderinamumo su sandarikliais ar tokiomis medžiagomis kaip ketus ir plienas tikrai nebus. Svarbiausia, pereinant nuo senojo skysčio prie naujojo, išplauti sistemą, kad neliktų nešvarumų, nuosėdų ir senojo skysčio likučių. Pradėjus naudoti naująjį, reikia laikytis gamintojo rekomendacijų dėl jo keitimo, nes laikui bėgant antikoroziniai priedai praranda savo savybes“, – pabrėžė jis.

Auksarankių klaidos

Specialistai pataria, kad senesnių transporto priemonių savininkai turėtų profilaktiškai bent kartą per mėnesį atsidaryti variklio dangtį ir patikrinti visų skysčių kiekį.

Vidaus degimo variklis pagamina daug energijos, tačiau tik nedidelė jos dalis, apie 35 proc., paverčiama energija, kuri išjudina transporto priemonę.

Be to, derėtų reguliariai pasitikrinti, ar po ilgesnį laiką stovinčiu automobiliu neliko balutės. Jei dėl nutekėjimo variklis stipriai užkaista ir iš po dangčio ima veržtis garai, reikėtų nedelsiant sustoti, bet patariama neskubėti atsukti sistemos dangtelio. Mat staigus talpyklos atidarymas gali baigtis nudegimais nuo išsiveržusių karštų garų. Vėliau, atidarius talpyklą ir ją papildžius aušinimo skysčio, po 10 ar 15 min. galima tęsti kelionę.

Specialistai skeptiškai vertina vairuotojų bandymus pigiausiais būdais remontuoti sugedusį aušinimo skysčio siurblį, termostatą ar korozijos pažeistą radiatorių. Pavyzdžiui, dažnas į nesandarią aušinimo sistemą pila įvairių hermetikų, kurie turėtų sulaikyti aušinimo skysčio ištekėjimą per atsiradusius plyšelius. Tačiau tokios liaudiškai vadinamos garstyčios užkiša radiatorių ir skystis pradeda per mažai aušti. Tuomet variklis kaista dar labiau ir gali deformuotis jo galvutė. Tai reikštų jau kapitalinį variklio remontą ir didžiules išlaidas.