Vienas garsiausių šiuolaikinių Rusijos dramaturgų sukūrė dramatišką pasakojimą apie maksimaliai nuo idealo nutolusią realybę ir žmones, užstrigusius praeityje. Spektaklio režisierius Filipas Losis, scenografė Lilija Chismatulina, muzikos autorius – kompozitorius Faustas Latėnas. Vaidina aktoriai Liuda Gnatenko, Dmitrijus Denisiukas, Vladimiras Dorondovas, Maksimas Tuchvatulinas.

M. Durnenkovo sukurtoje istorijoje utopija – tai absoliučiai iliuzinis pasaulis, kuris egzistuoja kiekviename iš mūsų, atima labai daug energijos, bet yra visiškai griaunantis, sako režisierius F. Losis. „Polinkis idealizuoti praeitį mūsų aplinkoje įgyja visuotinės epidemijos pobūdį. Praeitis, į kurią mes dažnai norėtume grįžti, kuri mums atrodo tokia puiki ir harmoninga, iš tiesų pasirodo visiškai naikinanti mus pačius. Šią istorija reikėtų suprasti kaip alegoriją. Joje yra siužetas, istorija šeimos, kuri, veikiama kito žmogaus, atkuria tam tikrą laimingą savo praeities momentą – utopiją, bet norėdami žengti toliau nenugali kliūčių, ir viskas baigiasi griūtimi“, – sako režisierius, Estijos Vene Teater meno vadovas F. Losis.

M. Durnenkovo „Utopija“ pasakoja kiekvienam atpažįstamą mažo šeimyninio „versliuko“ istoriją. Verslininkas iš sostinės pasiūlo herojams sandėrį, kurio neįmanoma atsisakyti – vienai dienai prikelti bankrutavusį šeimynėlės alaus barą „Utopija“, praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį garsėjusį bjauriu alumi ir kičiniu interjeru. Kadaise artimi buvę žmonės – motina, tėvas, sūnus už vienai dienai atgimusią „Utopiją“ gautų galimybę su atkurtu verslu daryti ką įsigeidę.

Tėvo vaidmenį kuriantis aktorius Dmitrijus Denisiukas sako, kad ši pjesė apie žmogų, kuris norėtų pasikeisti, bet jam tai neleidžiama. „Viena iš įvykių „Utopijoje“ priežasčių yra sunkiai įveikiama pokyčių baimė. Kai pokyčiai vyksta labai greitai, paprasto žmogaus reakcija būna tokia: stop, nenoriu, anksčiau buvo geriau, paprasčiau, suprantamiau, o dabar viskas taip sudėtinga, baisu, pavojinga... geriau po senovei. Mano personažas – alkoholikas Liocha, atsidūręs dugne, staiga atranda viltį viską vėl pradėti iš naujo, tik dabar jau teisingai. Ir kai jo svajonė po truputį tampa realybe, pusiaukelėje jis sustabdomas. Kas tuomet atsitinka su žmogumi, su jo gyvenimo prasme?“, – spektaklio žiūrovams siūlo pasvarstyti D. Denisiukas.

LRDT vadovė Olga Polevikova sako neabejojanti, kad po spektaklio „Utopija“ užsimegs prasminga diskusija tarp skirtingų kartų, nes amžiną pokyčių problemą sprendžia kiekviena karta. „Mūsų teatrui reikėjo dramaturginės medžiagos apie pokyčius, apie šiandienos ir vakardienos, šiandienos ir rytojaus susidūrimą, apie tai, kaip naujumui sunku įsiveržti į šiandieną, kaip dažnai mes kabinamės į praeitį. Tai buvo, yra ir bus aktualu, ir M. Durnenkovo pjesė tai puikiai atskleidžia“, – sako teatro vadovė.