Ieškojo bendraminčių

O prasidėjo viskas taip... Vilniuje gyvenanti jauna mama Ringailė Kreivėnė su sūnumi Danieliumi daug laiko leisdavo lauke, eidavo į šalia esantį mišką. Ir mamos galva pailsėdavo, ir vaikas geriau miegodavo. Tai buvo palaima tiek jos kūnui, tiek sielai.

„Kartą taip bevaikštinėjant gimė mintis, kaip būtų smagu, jeigu daugiau mamų gamtoje kartu leistų laiką su savo vaikais, – pasakoja pašnekovė. – Pradėjau ieškoti, ar nėra žygiuojančių mamų bendruomenės – būčiau mielai prisijungusi. Tada supratau, kad tokio dalyko Lietuvoje nėra – kažką panašaus mačiau tik užsienyje. Taip ir gimė idėja pabandyti suburti mamas, organizuoti žygius šeimoms su kūdikiais ir mažais vaikais.“

Ji sumanė žygį ir feisbuke pakvietė prisijungti mamas su vaikais. Tikėjosi, kad susirinks gal 20 mamų ir taip pavyks suburti bent nedidelę bendraminčių grupelę. Tačiau realybė pranoko lūkesčius – dalyvauti žygyje užsiregistravo apie 170 mamų su vaikais, atvyko beveik 100.

„Tas pirmasis žygis, įvykęs šiek tiek daugiau nei prieš trejus metus, savo masiškumu mane pačią labai nustebino, – sako moteris. – Iki dabar prisimenu, kaip buvo visiems smagu.“

Ringailė įsitikino, kad yra mamų, kurioms reikia to paties kaip ir jai – bendruomenės, bendraminčių, buvimo gamtoje kartu. Nors Lietuvoje netrūksta organizacijų, rengiančių žygius, tačiau nedaug jų pritaikyti žygiuoti su vaikais. Juk būtina atsižvelgti į atstumą, kurį vaikai gali įveikti, į žygiavimo sąlygas, nes kai kurios mamos vaikus vežasi vežimėliais. Galiausiai reikia sugalvoti, kaip motyvuoti vaiką eiti.

„Kai mano vaikas paaugo ir pradėjo vaikščioti, atsirado problemėlė: kaip pasiekti, kad vaikas nueitų tam tikrą maršrutą? Juk jis mieliau pastovės prie kokio krūmo ar tiesiog atsisėdęs pažais, – dalijasi Rimgailė. – Pastebėjau, kad vaikai lengviau įveikia kelią etapais, kai nuėjus iki tam tikro taško, jo laukia paskatinimas. Tuo ir skiriasi mūsų žygiai nuo kitų, kad mes sugalvojame pramogų mažiesiems ir užduočių vyresniems, taip motyvuodami juos eiti nuo vieno taško iki kito. Pamažu jie įveikia apie 5 km – optimaliausią atstumą eiti su mažais vaikais.“

5 km nuotykių ir emocijų

R.Kreivėnės teigimu, kai kurie vaikai be vargo gali įveikti ir didesnį atstumą, tačiau toli gražu ne visada pavyksta išvengti ašarų, o tada nei tėvams malonu eiti, nei vaikams. Todėl tų 5 km atstumo rengiant žygius stengiamasi laikytis. Nors pasitaiko visko, vis dėlto dažniausiai į finišą visi dar atkeliauja su šypsena ir gera emocija.

Tuo ir skiriasi mūsų žygiai nuo kitų, kad mes sugalvojame pramogų mažiesiems ir užduočių vyresniems, taip skatindami juos eiti nuo vieno taško iki kito.

Nuotykių žygiuose taip pat netrūksta. Būna, kad kas nors nuklysta ne ten, kur turėtų: dažniausiai dėl to, kad kokie nors piktavaliai žmonės nuima ar nusuka maršrutą žyminčius ženklus. Laimė, dažniausiai tėveliai rūpestingi – pasiima maršruto žemėlapius, kurie būna paviešinti internete.

„Manau, žmonės, kurie renkasi tokias pramogas, o ne kiną ar žaidimų aikštelę, yra drąsesni. Juk nepabūgsta iššūkio žygiuoti su kūdikiais, su vaikais. O su vaikais visko nutinka – ir ašarų būna, ir ožiukų. Tad čia reikia nemažai tėvų vidinės stiprybės, savitvardos, gebėjimo kažkaip susitarti su vaiku ir įveikti visą maršrutą“, – svarsto pašnekovė.

Rezultatas: mamų su vaikais žygiai tapo šeimų žygiais, visiems teikiančiais daug džiaugsmo. N. Žilinskaitės nuotr.

Nors pirminė jos idėja buvo žygiai mamoms su vaikais, greitai pastebėjo, kad ir tėveliai labai nori prisijungti. Šiais metais vis daugiau atsiranda tėčių, žygiuojančių su vaikais. Matyt, išeidama į žygį šeima leidžia mamai atsipalaiduoti, pailsėti.

Tad nors judėjimas vadinasi „Mamos žygeivės“, jam jau reikėtų naujo pavadinimo – „Šeimõs žygeiviai“.

Prireikia kūrybiškumo

Kai žygiai tapo masiškesni, jų iniciatorei teko permąstyti idėją, ieškoti rėmėjų. Kad nebūtų taip paprasta užsiregistruoti į žygį, o paskui jame nedalyvauti, žygiai tapo mokami. Tačiau vis tiek į juos kaskart susirenka apie 100 šeimų.

Žygius buvo gerokai pristabdęs karantinas, bet šiais metais, kai buvo panaikinti ribojimai, bendruomenė vėl noriai renkasi. Vilniuje šiemet įvyko keturi žygiai, Kaune – du. Tiesa, pastarieji nebuvo labai sėkmingi, nes tomis dienomis lijo. Vis dėlto prastas oras žygeivių neatbaidė.

Ringailė planuoja surengti žygį ir žiemą, nors žygiuoti su mažais vaikais, ypač su kūdikiais, žiemą sudėtinga – nelengva pamaitinti, pakeisti sauskelnes. „Tiems, kurie organizuoja žygius suaugusiesiems, tokių problemų kaip mums nekyla“, – juokiasi iniciatyvi moteris.

Ji pasakoja, kad ir parinkti maršrutą, kuriuo vyks „Mamų žygeivių“ žygis, gana sudėtingas darbas, reikia apie daug ką pagalvoti. „Žygis negali vykti mieste – jis turi vykti tikrame miške, gamtoje, jokiu būdu ne asfaltuotais takeliais. Ruošdamiesi žygiui maršrutus išbandome, tikriname, ar įmanoma kelią su vežimėliu įveikti“, – aiškina Ringailė.

Kitas labai svarbus dalykas – automobilių statymas. Juk jeigu žygyje dalyvauja šimtas šeimų, vadinasi, kažkur reikės pastatyti maždaug šimtą automobilių.

Dar svarbu, kad žygio vietoje būtų kažkokių įdomesnių objektų, kad ji nebūtų nutrypta lankytojų ar tiesiog nuobodi.

„Ieškoti vietos, organizuoti žygius, vesti pačius renginius man dažnai labai padeda kitos mamos, nes vienai visa tai padaryti nelengva, – sako pašnekovė. – Dauguma žygiuose dalyvaujančių šeimų susibūrė į gana stiprią bendruomenę, vieni kitiems padeda, bendrauja ne tik žygiuose, bet ir po jų. Sulaukiame ir naujų žygeivių, jais tikrai džiaugiamės. Didelis tokių žygių pliusas – jei tu nori pabūti su savo šeima, tam yra visos sąlygos, o jeigu esi kompanijos žmogus, nori bendrauti su kitomis šeimomis – irgi puiku.“

Gyvenimą pakeitė vaikas

Tai, kuo dabar užsiima R.Kreivėnė, ir jai pačiai, ir daug kam – staigmena. Mat iki motinystės atostogų ji dirbo administratore. Tačiau gimus vaikui ji susikūrė galimybę išreikšti save nauju amplua – kaip renginių organizatorė.

„Kol pati nesusilaukiau vaiko, būdavo labai keista girdėti, kad moterys, kurios iki gimdymo dirba vadinamąjį ofisinį darbą, sulaukusios vaiko nori kažką kardinaliai gyvenime pakeisti. Dabar pačiai atsitiko panašiai – norėjosi kažko kūrybiško“, – sako Ringailė.

Dabar kūrybos yra daug, nes kiekvienam žygiui tenka galvoti vis kitą idėją, programą, scenarijų. Pavyzdžiui, neseniai vykusiame „Miško pasakų žygyje“ šeimos miške ieškojo pasislėpusių elfių ir jas sutiko, „Mažųjų riterių“ žygyje bus ir riterių, ir princų, ir princesių, ir pilių. Kiekviename žygyje – vis naujos užduotys, nauji personažai, nauja istorija.

„Labiausiai šiame projekte man ir patinka tai, kad galiu kūrybiškai išreikšti save, įgyvendinti savo idėjas, o idėjų turiu begalę“, – tikina pašnekovė.

Šeima: Ringailės ir Rimanto gyvenimas pasikeitė gimus sūnui – jie ne tik patys išmoko linksmai leisti laiką kartu gamtoje, bet ir kitus to moko. Asm. archyvo nuotr.

Paklausta, iš kur pomėgis žygiams, Ringailė pasakoja, kad vaikystėje gyveno dviejų namų kaimelyje, į mokyklą pėsčiomis eidavo po 2,5 km bet kokiu oru. Tad ir tada vaikščiojo, ir dabar vaikšto daug. Negana to, iki devyniolikos metų ji lankė orientacinį sportą ir dalyvaudavo varžybose. Galbūt dėl to dabar ir gimė žygių su užduotimis, kurie skatina vaikus judėti ir mąstyti, idėja.

Tam tikra edukacija

„Atvykus iš kaimo mokytis į Vilnių gyvenimas buvo smarkiai pasikeitęs, audringesnis, bet gimus vaikui vėl sulėtėjo. Interesai pasikeitė, galima sakyti, grįžau prie ištakų, – juokiasi Ringailė. – Net ir tos pačios kelionės gimus vaikui labai pasikeitė. Jeigu anksčiau su vyru rinkdavomės keliones ten, kur šilta ir „viskas įskaičiuota“, kai tik guli, valgai ir deginiesi, tai gimus vaikui pirmą kartą išvykome į kalnus, Danielių pasisodinę į nešyklę. Tai buvo, galima sakyti, pačios fantastiškiausios atostogos, kokias esame turėję. Vaiko gimimas mums buvo nauja pradžia.“

Poros sūnus Danielius – labai aktyvus. Jam augant, keičiasi ir Ringailės organizuojami žygiai. „Kadangi turiu labai aktyvų vaiką, kuris ne visada nori manęs klausyti, teko galvoti, kaip jį paskatinti, sudominti. Tada ir atrandi kažkokių įdomesnių sprendimų", – teigia kūrybinga mama.

Ji įsitikino, kad daug šeimų susiduria su ta pačia problema. Kai kurie vien dėl to vengia eiti į žygius – galvoja, kad bus gėda prieš kitus, kai vaikai neklausys, bėgs į skirtingas puses.

„Jie klaidingai įsivaizduoja, kad tėvų, kurie pasirenka žygiavimą, vaikai išauklėti, paklusnūs ir kaip kareivėliai eina ten, kur liepiama. Tikrai taip nėra – dauguma vaikų ir tingi eiti, ir verkia. Kiekvieno žygio metu nejučia vyksta tam tikra edukacija: ne tik vaikams, bet ir patiems tėvams, kaip sudominti vaiką, atkreipti jo dėmesį, veikti komandoje“, – atskleidžia privalumus šeimos žygių iniciatorė.

Ringailės vyras Rimantas jos rengiamuose žygiuose dažniausiai nedalyvauja – jam tenka būti su sūnumi, kuriam mama žygio metu negali skirti pakankamai dėmesio, nes turi rūpintis žygio dalyviais. Tačiau visa šeima kartu vyksta ieškoti naujų žygių takų, juos išbando ir smagiai leidžia laiką.

Turi naujų planų

Ringailė prisipažįsta turinti dar vieną norą: grįžti prie tos idėjos, nuo ko viskas prasidėjo, – siekio sujungti žmones į tam tikrą žygeivių bendruomenę. Tad dabar kuria interneto puslapį, kuriame kiekviena norinti šeima turėtų galimybę užsiregistruoti ir susikurti savo profilį.

Tarkime, šeima su vaikais planuoja važiuoti pasivaikščioti į Anykščius. Ji galėtų pakviesti prisijungti kitas šeimas, kurios norėtų tuo pat metu ten nukeliauti. Masiniai žygiai ir toliau vyktų, bet žmonės ir savarankiškai galėtų organizuoti savo išvykas.

„Mano svajonė padaryti taip, kad čia būtų tarsi pažinčių svetainė žygius ir gamtą mėgstančioms šeimoms, – sako idėjų nestokojanti R.Kreivėnė. – Tikiuosi, greitu metu tai išbandysime ir sužinosime, ar Lietuvoje kam nors tai reikalinga. Daugelis tėvų siekia, kad vaikai nesėdėtų namuose. Tai bus puiki galimybė susipažinti ir bendrauti.“