Be kolektyvinio aptarimo

124 Aukščiausiosios Tarybos (AT) deputatai 1990 m. kovo 11 d. pasirašė vieną svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Jis skelbė, kad Lietuvoje atkuriamas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė.

Beveik po metų, sausį piką pasiekę Maskvos planai ir vėl pažaboti Lietuvą privertė pagalvoti, kaip išsaugoti Lietuvos laisvą valią liudijantį dokumentą.

"Buvo neaiškios aplinkybės, reikėjo pagalvoti, kas būtų, jeigu nutiktų dar blogiau", – 1991-ųjų sausio nuotaikas prisiminė tuometis Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Mečys Laurinkus.

Iniciatyva saugiai paslėpti Kovo 11-osios aktą kilo teisininkui Kazimierui Motiekai. Jis tuo metu buvo AT prezidiumo pirmininko Vytauto Landsbergio pavaduotojas.

V.Sladkevičiaus namai – vienintelė dokumentui saugi vieta; tikėtasi, kad, jei čia vyktų krata, Vatikanas sukeltų didelį skandalą.

"Vėlokai vakare Seimo pastato koridoriuje K.Motieka pasakė, kad šį bei tą reikia padaryti. Aš net neklausinėjau, ar spręsta kažkokiu lygiu, ar ne. Kolektyvinio aptarimo, sprendimo nebuvo. Pasakiau, kad supratau, ir pirmyn", – M.Laurinkus prisimena dar pasišovęs organizuoti kelionei transportą, žmones, bet K.Motieka nuramino, kad tik jie dviese važiuos jo automobiliu.

Slėptuvė degalų bake

K.Motiekos automobilis stovėjo kieme. "Aš prožektoriumi nešviečiau ir nežiūrėjau, kur ką jis deda. Man pasakė, kad padėta, sėdam, važiuojam", – kalbėdamas apie tuo metu vykdytą misiją šyptelėjo M.Laurinkus.

M.Laurinkus pasakojo, kad iniciatyva Kaune paslėpti Kovo 11-osios aktą kilo K.Motiekai. (T. Lukšio / Fotobanko nuotr.)

Kaip paaiškėjo vėliau, K.Motieka išardė automobilio degalų baką ir įrengė jame dokumento slėptuvę. Apie tai, kad važiuoja pas Kaune gyvenusį kardinolą V.Sladkevičių, M.Laurinkus sužinojo tik kelionės iš Vilniaus metu. Jis neabejoja, kad K.Motieka šį planą buvo aptaręs su V.Landsbergiu, tačiau tą kelionės naktį neklausinėjo, kaip ir vėliau jau po šių įvykių.

Tuo metu gatvėse dar stovėjo telefono automatų būdelės. K.Motieka nuėjo paskambinti. "Ką kalbėjo, aš negirdėjau, tik supratau, kad jis apie tą dalyką santūriai informavo. Ar prieš tai buvo kalbėjęs, neklausinėjau. Taip buvau įpratęs", – pasakojo M.Laurinkus.

"Viskas gerai. Einam", – pasakė K.Motieka M.Laurinkui.

"Aš jo daugiau niekada neperklausiau, mes ypatingai to ir neaptarinėjome, bet spėjau, kad apie Kovo 11-osios aktą nebuvo kalbama telefonu. Buvo kalbama apie norimą vizitą. Manau, kad toks elgesys buvo visiškai teisingas. Telefonai tuo metu buvo lengvai paklausomi, KGB kontroliavo pasiklausymo sistemą – juk telefonai buvo paprasti, laidiniai", – tęsė M.Laurinkus.

Tuometis VSD generalinis direktorius svarstė, kad greičiausiai ir kardinolas labai tiksliai nežinojo, koks vizito tikslas, bei, ko gero, nežinojo, kad K.Motieka bus ne vienas. Tuo labiau tai nebuvo aptariama telefonu.

"Mano juk pareigos tuo metu buvo VSD direktorius. Jei kas būtų klausęs telefoninio pokalbio, iš karto būtų atkreipęs dėmesį", – saugumo sumetimus minėjo M.Laurinkus.

Didžiausias pasitikėjimas

Kardinolo padėjėjas priėmė svečius. V.Sladkevičius tuo metu sirguliavo. M.Laurinkus mena, kad apie tai prasitarė jau vėliau pas vėlyvus svečius atėjęs pats kardinolas.

"Mano vaidmuo buvo linksėti galva. Aš į pokalbį nesikišau. K.Motieka paaiškino, kokios rimtos aplinkybės, koks didelis pasitikėjimas kardinolu ir kad Aktas laikinai saugoti būtų paliktas būtent čia", – nuo to momento dvejus metus Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas buvo saugomas kardinolo V.Sladkevičiaus namuose.

Kodėl būtent kardinolas buvo pasirinktas kaip patikimas dokumento sergėtojas, M.Laurinkus sako tuomet nekėlęs sau šio klausimo. Vis dėlto jis mano, kad tai buvo didžiausias pasitikėjimo žmogumi ženklas. K.Motieka anuomet paaiškino, kad V.Sladkevičiaus namai – vienintelė dokumentui saugi vieta; tikėjosi, kad, jei čia vyktų krata, Vatikanas sukeltų didelį skandalą.

"Patikimesnės, o ir artimesnės vietos nebuvo. Vienas Aktas, kaip žinome, jau buvo išgabentas į Vokietiją. Negi turėjome į Vašingtoną gabenti? Nereikėjo tų visų detektyvų. Daugmaž apsisaugant nuo netikėtumų toks dalykas ir buvo padarytas. Lyg ir jautėsi, kad turėtume atsilaikyti ir, kaip dabar sakoma, viskas turėtų baigtis pergale, bet tuo metu buvo visokių minčių", – sprendimo teisingumu ir šiandien neabejoja M.Laurinkus.

Tik po kelerių metų, 1993-iaisiais, kardinolas V.Sladkevičius Kovo 11-osios aktą perdavė tuomečiam prezidentui Algirdui Mykolui Brazauskui, o šis jį įteikė saugoti Valstybės archyvui.