Ar gamtos mokslai tikrai nėra populiarūs?

Pasak „Erudito“ licėjaus fizikos mokytojos Editos Bitvinskaitės, gamtos mokslai mokiniams yra įdomūs, jie supranta jų svarbą kasdieniame gyvenime, bet šių dalykų egzaminus renkasi tik tie, kuriems būtina, o kiti – nenori apsisunkinti ir taip jiems nelengvo laikotarpio. „Gauti aukštą įvertinimą iš gamtos mokslų tikrai nėra lengva, ypač iš fizikos ir chemijos. Kursas yra labai platus. Bet koks inžinierius ar mokslininkas specializuojasi kokioje nors vienoje srityje – mechanikoje, elektronikoje ar radiotechnikoje, o iš mokinio reikalaujama visų sričių išmanymo“, – pastebi mokytoja.

Jai pritaria ir kolegė Džiuginta Gaigalienė, „Erudito“ licėjuje mokanti chemijos ir biologijos. „Šie mokslai reikalauja gilaus mąstymo, gero įsiminimo, loginio gebėjimo sieti dalykus tarpusavyje. Dar prisideda ir kūrybiškumas, reikalingas norint laviruoti netipinėse situacijose. Tačiau gamtos mokslai vaikams yra įdomūs, jie turi konkrečias sąsajas su kasdieniu gyvenimu“, – sako ji.

Taip pat mokytoja pastebi ir dar vieną aspektą – šių mokslų įvaizdį visuomenėje: gamtos mokslų atstovai retai tiesiogiai siejami su gerai apmokamu darbu, plačiomis karjeros galimybėmis, trūksta akcento, kad sunkus mokymasis – atsiperka.

Požiūrį į gamtos mokslus sugadiname patys

Mokytoja Dž. Gaigalienė pasakoja, kad patys mokiniai jokio nusistatymo prieš gamtos mokslus neturi. Priešingai – jie aktyvūs ir smalsūs, o motyvaciją galime numušti mes patys, kartodami, kokie tie mokslai sudėtingi. „Kai į penktą klasę ateinančiam vaikui pasakojame, kad vėliau jis mokysis chemijos, fizikos, jam būna įdomu, jis nekantrauja. Mūsų, kaip mokytojų, užduotis – tą smalsumą paskatinti, palaikyti“, – sako ji. Mokytoja akcentuoja, kad susidomėjimą reikia kelti ne tik žaidimais, šou elementais, o natūraliai žadinant smalsumą. Tam, esą, labai padeda patyriminis ugdymas. Gamtos mokslai nėra teoriškai išmokstami dalykai, jiems būtini praktiniai bandymai, realūs pavyzdžiai iš gyvenimo.

„Palietimas, eksperimentų ir tyrimu padarymas savomis rankomis yra natūrali šių dalykų mokymosi dalis. Net karantino metu, kai vaikai negali dirbti laboratorijoje, yra daugybė galimybių mokytis ir eksperimentus daryti su buityje esančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, kai žiemą nagrinėjome medžiagų būsenas, jų kitimus, vaikai nešėsi iš lauko sniegą, tirpino jį, matavo temperatūrą, stebėjo tūrio pokyčius. Chemijos pamokose aiškinamės, kodėl tik rūgštinis valiklis tinka valyti nuo kieto vandens atsiradusias apnašas ir t.t. Biologijoje daug dirbame su augalais – nagrinėjame tikrų augalų žiedus, ieškome jų dalių, dauginame augalus vegetatyviniu būdu, sėjame sėklas, stebime dygimo ir augimo procesus, vėliau pristatome vieni kitiems rezultatus, aptariame“, – realiais pavyzdžiai dalijasi mokytoja Dž. Gaigalienė.

Anot jos, dirbdami namuose vaikai dar labiau pastebi sąsajas tarp gamtos mokslų ir kasdienio gyvenimo. Tą padeda pastiprinti ir realių įvykių nagrinėjimas pamokos metu – ar tai būtų dujų sprogimas, gaisras lentpjūvėje ar koronavirusas – visus reiškinius galima aptarti iš chemijos, biologijos, fizikos perspektyvų.

Gamtos mokslų pamokose – naujų patirčių kūrimas

„Erudito“ licėjaus fizikos mokytoja E. Bitvinskaitė akcentuoja – gamtos mokslai remiasi moksliniu eksperimentu, todėl siekiant gamtamokslinio raštingumo mokiniai yra mokomi atlikti eksperimentą nuo tyrimo klausimo iškėlimo iki rezultatų analizės ir išvadų.

Mokytoja pripažįsta – procese kyla įvairiausių sunkumų, dažnai jie susiję su vaikų nedrąsumu ir nepasitikėjimu savimi. „Kiekvienas naujas matavimo prietaisas kelia sumaištį ir praeina daug laiko, kol mokiniai patiki eksperimentų rezultatais. Stengiuosi, kad per pamokas jie patys praktiškai patikrintų taisykles, dėsnius, savo patirtis ir suprastų, kad mokslo išvados grindžiamos pamatuojamais, apskaičiuojamais ir modeliuojamais įrodymais“, – pasakoja ji.

E. Bitvinskaitė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu įvertinti ir mokinių turimą patirtį, o jeigu vienu ar kitu klausimu jos nėra – sudaryti prielaidas tą patirtį įgyti. „Nagrinėjant mechaninio rezonanso reiškinį pateikiu pavyzdžių apie garsiai drebančius autobuso langus – vienuose jie dreba stovint prie šviesoforo, o kituose – važiuojant maksimaliu leistinu greičiu. Pasirodo, yra vaikų, kurie net nėra važiavę autobusais. Arba pateikiu pavyzdį apie tai, kad nešant pilną kibirą vandens, vanduo įsisiūbuoja ir apipila batus. Tikrai ne visi tą vandenį kibirais yra nešioję, tada prašau bent prisipilti vandens stiklinę ir pabandyti namuose“, – pasakoja mokytoja. 

Žinių įgijimą palengvina įvairūs mokymosi metodai

E. Bitvinskaitė sako, kad mokiniai turi skirtingus mąstymo įgūdžius, įsiminimo būdus, vaizduotę ir erdvės pajautimą, todėl pamokose svarbu pateikti medžiagą labai įvairiapusiškai. „Yra vaikų, kurie nesupratę, kodėl uždavinyje minusas pavirto pliusu, tiesiog negali eiti toliau. Kitiems svarbu šalia pagrindinių sąvokų ir dėsnių paaiškinti, kaip jie buvo atrasti, t. y. medžiagą jiems svarbu susieti su istorija, įdomiais nutikimais. Tretiems – svarbu žinoti praktinį pritaikymą“, – pastebi mokytoja. Dėl to, anot jos, mokymosi medžiagą, užduotis svarbu parinkti taip, kad visų mokymosi poreikiai būtų patenkinti.

Chemijos ir biologijos mokytoja Dž. Gaigalienė sako, kad siekiant palengvinti mokinių žinių įsisavinimą naudojanti pačius įvairiausius pamokų vedimo metodus, tarp kurių – komandinis darbas, viktorinos, eksperimentai tikroje arba virtualioje laboratorijoje, kryžiažodžių kūrimas ir sprendimas, virtualus muziejų lankymas, kūrybinės užduotys ir kt.

Viena iš labai pasiteisinusių technikų, anot mokytojos, apverstos pamokos metodas. „Tai toks mokymosi būdas, kai vaikai, žinodami kitos pamokos temą, jai patys ruošiasi iš anksto. Pavyzdžiui, su mokiniais nagrinėsime fosilijas, tad jie, turėdami apibrėžimą, turi pasidomėti, kas tai ir patys sugalvoti, kaip kūrybiškai namuose pagaminti fosiliją“, – pasakoja mokytoja. Tai ragina vaikus suvokti patį mokymosi procesą, skaityti ir domėtis daugiau, nei tik vadovėlio medžiaga.

Nuotolinis mokymasis – galimybė ugdyti savarankiškumą

Nuotolinis mokymasis, anot mokytojos E. Bitvinskaitės, pastūmėjo mokinius ugdyti savarankiško mokymosi kompetencijas. „Skaitmeninti mokomąją medžiagą pradėjau daug anksčiau, nei mus užgriuvo pandemija. Tą dariau dėl mokinių, dažnai praleidžiančių pamokas. Didžiausia problema, kurią pastebėjau, kad dauguma mokinių nenori, nemoka, nesistengia dirbti savarankiškai ir neprisiima atsakomybės už savo žinias bei gebėjimus. O juk už juos pačius niekas kitas neišmoks“, – sako ji.

Jau po pirmų nuotolinių pamokų E. Bitvinskaitė sako sulaukusi vaikų atsiliepimų, pripažinimo, kad nebūtinai visko reikia klausinėti mokytojos, kad labai daug dalykų galima surasti ir išsiaiškinti pačiam. „Tai labai gerai – ne tik mokiniui, bet ir mokytojui, nes tada sulaukiame didesnio susidomėjimo, konstruktyvių klausimų ir tokio abiejų pusių bendradarbiavimo, apie kurį visada svajojome“, – pastebi „Erudito“ licėjaus fizikos mokytoja.