Festivalis – kupinas įsimintinų akimirkų

Likus valandai iki renginio pradžios vietovėje prasidėjo sujudimas: vieni rinkosi atvykti į renginį automobiliais, kiti atmynė dviračiais, treti pėstute. Kiekvieną praeivį su šypsenomis pasitiko ne vien tik renginio organizatoriai, bet ir policijos pareigūnai, kuriems šįkart prižiūrėti tvarką renginio vietoje padėjo policijos rėmėjai. Šiems talkino greitosios medicinos pagalbos darbuotojai.

Tuo pat metu pačioje scenoje vyko parengiamieji darbai, paskutinės atlikėjų repeticijos.

„Laikykitės saugių atstumų, saugokit savo sveikatą, nes mums ji labai rūpi. Ta bjaurastis dar kažkur toli nenukeliauja, todėl pasaugokime save“, – repeticijoms besibaigiant žmonėms priminė dainų autorius, atlikėjas, o taip pat ir renginio vedėjas Giedrius Arbačiauskas.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Iš pradžių žmonių buvo negausiai, tačiau jau po valandos surasti vietos kur nors ant pievos, arčiau scenos, buvo beveik neįmanoma. Atrodė, jog saulės apšviesta alėja mirgėjo visų kartų spalvomis: vienur pažvelgus krykštavo ropojantys kūdikiai, kitur linguodami šypsojosi garbaus amžiaus svečiai.

Festivalio pradžią vainikavo ne tik aktoriaus padeklamuoti už širdies griebiantys Vytauto Mačernio žodžiai, bet ir pirmasis „Mažųjų akacijų“ pasirodymas. Pirmoji prie mikrofono stojo aksominio balso savininkė Aurėja Mei, atlikdama savo kūrybos dainą „Aš esu tu“.

Po solo pasirodymo į sceną žengė iš pat Šiaulių atvykęs duetas – Gitana ir Giedrius Morkiai, kurie dalinosi tiek sava, tie kitų autorių žodžiais paremta kūryba.

Panašiu stiliumi savo dainų repertuarą sudėliojo ir ką tik tarnybą Lietuvos kariuomenėje atlikęs bei iš sutaupytų dienpinigių gitarą įsigijęs Ignas Lapienis. Jaunuolis susirinkusius kerėjo ne vien tik švelniu balsu, jautriomis dainomis, bet ir šypseną kėlusia improvizacija. Atlikdamas prieš bene šešerius metus sukurtą dainą „Ko tik Tu nepadarysi dėl tų merginų“, kartu dainuoti kvietė ir merginas, kurių nuo žavesio spindinčios akys blyksėjo, atrodė, labiau nei bet kada.

Laikrodžiui išmušus 17-tą valandą, scenos šeimininkų karūna vienai valandai atiteko projekto „Spalvos ir muzika“ menininkams Rūtai Eidukaitytei, Sigitui Kubiliui bei Laurai Slavinskaitei. Pušų ošimo sąskambyje girdimos dainos sukūrė itin įtraukiančią atmosferą šalia scenos, kur buvo galima pasigėrėti tuo pat metu dainavusios tapytojos L. Slavinskaitės meno kūrinių paroda.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Stipri liūtis neišgąsdino nė vieno

Po pastarųjų scenoje įsitaisė G. Arbačiauskas. „Labai džiaugiuosi galėdamas jums padainuoti dainas, kurias dažniausiai dainuoju vienas“, – pasirodymą jautriais žodžiais pradėjo dainininkas. Kol pasirodymo metu vieni gaivinosi įvairiais gėrimais, kiti turėjo dar geresnę progą atsigaivinti po atviru dangumi, kai visai netrukus pradėjo pilti kaip iš kibiro.

„Ot, davė vandens! Visada per tas šventes lietus būna, patikėkite. Žinau, ką sakau. Gerai, kad po stogu sėdime ir kad tas stogas – neprakiuręs“, – juokdamasis pasakojo 68-erių Kulautuvos gyventojas Arvidas.

Po kurio laiko visų akiratyje atsirado ir Darius Žvirblis, kurio pasirodymas nuo pat pradžių buvo lydimas skambių ovacijų. Buvo ir tokių, kurie, paskendę minioje, nepraleido progos įamžinti akimirkų: ne tik fotografavo, bet ir filmavo. Kai kurie iš jų atvyko palaikyti saviškių.

„Maniškiai čia pasirodys, tai atvykau palaikyti“, – dar prieš pat renginį patikino vilnietis Vilius, sukoręs daugiau nei 100 kilometrų vien tik tam, kad pradžiugintų pažįstamus.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Muzikos entuziastų įsijautimas buvo toks didelis, kad net Gyčio Ambrazevičiaus pasirodymo metu kartkartėmis rodėsi, jog buvo galima išgirsti net zvimbiantį uodą: visiškai nesigirdėjo kalbų, tik muzika.

„Čia tvyro ramybė. Nereikia kompanijos, gali pabūti su savimi“, – teigė kaunietė Ieva, paklausta, kas ją atvedė į šį festivalį antrąkart iš eilės.

Pozityvių minčių buvo kupinas ir Gediminas Storpirštis. „Labai džiugu, jog karantinas nesujaukė tradicijų“, – savo pasirodymo pradžioje apie vis dėlto įvykusį renginį kalbėjo atlikėjas.

Kadangi didžioji dalis festivalyje skambėjusių kūrinių buvo paremti poeto V. Mačernio eilėmis, progos padėkoti iškiliam Lietuvos poetui G. Storpirštis nepraleido.

„Ačiū Žemei, kuri pagimdė tokį žmogų“, – giliu tonu ištarė jis.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Vakaro pabaigoje – jautrios mintys ir vis skambesni plojimai

Besibaigiant festivaliui, prie mikrofono atskubėjusi Bjelle, t. y. Raminta Naujanytė, kai kuriuos, kaip buvo galima matyti, nustebino ne vien tik galingu balsu, bet ir pirmąkart per visą renginį išgirstu pianino skambesiu. Dainininkės balso ir instrumento suderinamumas linksėti galvomis bei trepsėti kojomis privertė ne vieną.

Saulei dingus iš horizonto, gausesne publika ir prietemos jaukumu turėjo malonumo pasidžiaugti Domantas Razauskas, padovanojęs visiems besiklausantiems ne tik įvairiausių emocijų, bet ir įkvėpęs tolimesniam – paskutiniam pasirodymui.

„Jūs esate pati geriausia publika šį vakarą“, – scenoje, nevyniodamas žodžių į vatą, patikino kompozitorius.

Tarsi vyšnia ant torto buvo paskutinis pasirodymas, kurio sąlygas diktavo daugelio lauktas „Baltasis Kiras“. Vos tik dainininkas Tautvydas Paulius Augustinas užlipo ant scenos, prasidėjo tikras vakarėlis. Nuo pat pirmų dainų minioje buvo matomos pakilusios rankos, šokantys ir, galų gale, itin energingai, t. y. iš visos širdies, ošiantys žmonės. Tiesa, ne vien tik prie, bet ir ant scenos, nes priešpaskutinio kūrinio metu atlikėjas į pagalbą pasikvietė ir G. Arbačiauską, ir publikoje šėlusias merginas. Siautulio užtvindyta atmosfera buvo įkaitusi labiau nei kaitra, kurią buvo galima justi perpiet. Tokios festivalio baigties, kaip galima spėti, renginio dalyviai ilgai neužmirš!

„Kitais metais kartosime. Bus daug galingiau“, – nenuginčijamai pasakė renginio organizatorius Kazimieras Likša, paklaustas, ko galima tikėtis ateinančiais metais.