Sceną pakeitė dangus

Klaipėdos muzikinio teatro scenoje S.Rezgevičius praleido daugiau nei 30 metų, 15 metų grojo ansamblyje "Nerija".

Ir nors su profesionalia kūrybine veikla S.Rezgevičius jau tarsi ir atsisveikino, bet ne su padange po parasparnio sparnais.

Jei geras oras, Stanislovas skraido kone visus metus, taip pat ir žiemą.

Taip buvo ir šiemet – važinėjo sklandyti į Kintus, į Svencelę, bet paskui teko daryti pertrauką iki gegužės 8-osios.

"Kol visi sėdėjo karantine, aš skraidžiau, o paskui atsitiko taip, kad ir pats susirgau. Koronavirusu užsikrėčiau, aišku, ne danguje. Mano gyvenimo draugės anūkėlė virusą parsinešė iš darželio. Sirgau kaip pagal vadovėlį – ir uoslė buvo dingusi, ir kosėjau. Bet išsikapsčiau be vaistų. Sėdėjau namie, gėriau arbatas, o paskui, jau persirgus, apėmė toks silpnumas, kad galvojau, jog jau ir man senatvė prasidėjo, pasijaučiau savo metuose", – šypsojosi prieš porą dienų gimtadienį atšventęs 76-erių klaipėdietis.

Vis dėlto tai buvo koronaviruso pasekmės. Paskui sukaupė valią ir su bičiuliais išsiruošė pasklandyti.

"Neįsivaizduojate, kaip atsigavau, vėl pasijutau jaunas. Saulė, vakarų vėjas, siautėjome kaip reikiant. Nors aš jau ne tik šioje kompanijoje, bet ir Lietuvoje esu vyriausias parasparnininkas. Visi kažkaip skraidyti pabaigia iki 60 metų. Visi skraidantieji gyvenimą tiesiog ryja, o aš, sulaukęs tokio amžiaus, jį ragauju, kaip gerą konjaką", – puikios nuotaikos nestokojo S.Rezgevičius.

53 metus sąžiningai dirbau, ar neturiu teisės dabar gyventi, kaip man norisi?

Neseniai buvo "pacanas"

Tačiau artistas net danguje lieka artistas. Kai nori – groja, nori – dainuoja, varnas erzina ar elnius su kiškiais iš aukštybių gainioja.

"Danguje užsimirštu, pasijaučiu toks pat jaunas kaip mano bendraminčiai. Vis dėlto – ne vaikiški žaidimai motoru pakilti, juk 30 kg ant pečių – ne juokas. O dar, kad pakiltum, reikia bėgti. Kai daug kas sužino, kiek man metų, negali atsistebėti", – kalbėjo Stanislovas.

Prieš keliolika metų sklandydamas Italijos Alpėse, netoli Basano miestelio, Stanislovas sutiko 80-metį lenką, buvusį lakūną – tokį patį parasparnių sporto aistruolį.

Su juo leidosi į vaizdingą Monte Grapos kalną. Lenkas teigė "pabėgęs" nuo žmonos į Alpes paskraidyti.

Išskleidęs dėvėtą parasparnį jis ramiai nusileido nuo beveik dviejų kilometrų aukščio Monte Grapos.

"Tuomet man buvo 60 metų. Pamenu, tada lenkas pasakė, kad esu "pacanas" palyginti su juo. Tada mačiau, kad turiu į ką lygiuotis. O dabar aš esu šioks toks švyturėlis visiems kitiems Lietuvoje. Ir negaliu sakyti, kad tai atsitiktinumas, nes nuo jaunumės savo gyvenimą taip lipdžiau, kad dabar galėčiau gyventi taip, kaip gyvenu", – tvirtino S.Rezgevičius.

Įvaizdis: S. Rezgevičius artistas išlieka net danguje, sklandydamas neretai užtraukia operečių arijas ar pagroja trombonu.

Išsipildė sena pranašystė

Stanislovas prisiminė vaikystę, kai su mama gyveno "Trinyčių" fabriko darbininkų bendrabučiuose.

Tėvelio, Lietuvos policijos karininko, niekada nematė, jį sovietai nušovė, kai Staselis dar buvo kūdikis.

Mama labai daug ir sunkiai dirbo, tad auklėti savo vaiko laiko neturėjo. Todėl mažasis buvo paleistas auklėtis į kiemą.

Stanislovas neslepia, jog gyveno kaip pokario beglobis vaikas, kurių tada buvo pilnos gatvės.

Ne kartą kiti jį spaudė eiti vagiliauti, bet, kaip jis pats teigia, kažkas jį tarsi nuo to apsaugojo.

"Turėjau nuojautą jau tada, kad nereikėtų susidėti su bloga kompanija. Ūgiu buvau pats mažiausias, bet nujaučiau, kad visus tuos didžiuosius-stipriuosius kada nors vis tiek kažkuo aplenksiu. Tik štai jau dabar tų mano vaikystės draugų beliko tik vienas ar du, nebėra kam ir pasigirti, kaip aš laiką leidžiu ir ką nuveikiu. Bet taip išsipildė mano tokia labai sena pranašystė, kad kažką gyvenime pasieksiu, gyvensiu ilgai ir aktyviai. Visada buvau mažiausias, gal todėl ir norėjau būti aukščiau už kitus, norėjau skraidyti", – kalbėjo S.Rezgevičius.

Kol visi sėdėjo karantine, aš skraidžiau, o paskui atsitiko taip, kad ir pats susirgau. Koronavirusu užsikrėčiau, aišku, ne danguje.

Spalvingo gyvenimo nusipelnė

Keliolika metų trombonu "Nerijos" ansamblyje grojęs S.Rezgevičius tikino, kad pagundų gyventi kitaip buvo ir ten.

"Tačiau ir toje provokuojančioje bohemiškoje aplinkoje sugebėjau išvengti pagundų. Ir aš išlikau toks, koks esu, nes daugelis neišliko. Aš tą darbą labai mylėjau, bet atmosfera ten man nebuvo komfortiška. Reikėjo didelių pastangų, bet ir į koncertų išvykas veždavausi skraidyklę ir kol kiti linksmindavosi, aš skraidžiau. Man kažkaip užteko valios, darbo įdėjau daug, todėl ir tęsiasi mano jaunystė", – kalbėjo S.Rezgevičius.

Stanislovas teigė gyvenąs tarsi už tris ir mano, kad tą spalvingą savo gyvenimą jis užsitarnavo, nuosekliai ir labai kantriai su savimi dirbęs nuo vaikystės.

Padėjo įgimtas padorumas ir atsakomybė, kai jautė negalįs nuvilti kitų žmonių, žinojo, kad nevalia nepadaryti, ką pažadėjo.

Stanislovas tikino, kad visą laiką norėjo skraidyti, o tam reikėjo palaikyti formą, reikėjo nuolatinio darbo.

"Kiti kartoja, kad bepigu, nes esu mažo ūgio, dėl to man viskas yra lengva. Jėga ir valia nėra prigimtiniai dalykai, teko daug dirbti, kad toks tapčiau. Kad ir dabar, kiekvieną rytą, tik prabudęs, darau kvėpavimo pratimus, mankštinu akis, pabėgioju ant aštraus kilimėlio. O atmintį padeda išlaikyti stovėjimas ant galvos, ne kiekvieną, bet jau kas antrą rytą tai tikrai. Pasimatuoju kraujospūdį – jei ne per aukštas, stoju ant galvos. Tai atrodo smulkmenos, bet tokie dalykai padeda sveikiau gyventi", – pasakojo Stanislovas.

"Likimą lipdome patys"

Klaipėdiečio teigimu, žmonės mažai rūpinasi ne tik savo kūnu, bet ir fizine sveikata, į viską žvelgia per juodus akinius, per daug sureikšmina nereikšmingus dalykus, bet ne tikrą gyvenimą.

"Žmonės, pažvelkite į debesis, kokie jie gražūs būna prieš audrą. Gamta – pats geriausias muziejus, kuriame gali šedevrais grožėtis nemokamai. Pažiūrėkite kada nors atidžiau į gėlės žiedą. Kokia simetrija, kokie ornamentai. Kodėl viena gėlė tokia, o kita – kitokia? Tada kyla klausimų. Ir apie save patį taip pat. Kas mus čia į pasaulį atsiuntė ir dėl ko? Gal čia koks nors eksperimentas? Kodėl aš skraidau? Kodėl mane traukia dangus, o kitų – ne? Man vis atsako pažįstami, kad čia toks likimas. Koks likimas? Dalį to likimo mes patys lipdome", – savo filosofiją dėstė klaipėdietis.

Stanislovas teigė supratęs, kad svarbiausia būti laimingam ir nebūtinai pinigai gali suteikti tą laimę.

Tiesa, verslą savo laiku irgi išbandė, bet nusprendė, kad tai – ne jam, geriau mažesni pinigai teatre, bet daugiau laisvės.

Stanislovas tikino nesureikšminąs nei pinigų, nei turtų. Stogas esąs tam, kad būtų kur prisiglausti, drabužiai – kad nesušaltum.

"Sutikau kaimyną, jis paklausė, kur susiruošiau, sakau, dabar einu pačiuožinėsiu ant ledo į areną, paskui važiuosiu skraidyti. Jis nusistebėjo, kad vien tik pramogomis gyvenu. Bet aš 53 metus sąžiningai dirbau, ar neturiu teisės dabar gyventi, kaip man norisi? Kodėl mus visus būtinai turi slėgti kažkokie rūpesčiai?" – klausė S.Rezgevičius.

Matydami tokį energingą ir nuolat besišypsantį, aplinkiniai Stanislovo ne kartą klausė, kodėl jis neina dirbti, juk turi tiek jėgų.

Šis linksmai atšauna, kad savo laiką jau atidirbo ir atėjo metas poilsiui.

"Žmonėse tūno neteisingas požiūris. Jei jau kas eina užsisvajojęs, į padanges žiūri ar, neduok Dieve, skraido, jis jau yra veltėdis, kažką praleidžia svarbaus. O aš visada norėjau laisvės. Dabar sugalvoju, sėdu ant dviračio ir važiuoju į Smiltynę maudytis ar į Palangą. Aš noriu laisvės, o kur pinigai, ten jos nebėra. Žmogus tampa pririštas prie to prakeikto banknoto. Man reikia nedaug – maistui ir drabužiams, kiek turiu, tiek užtenka. Mano ta gyvenimo filosofija padėjo ir karantinus išgyventi", – šypsojosi Stanislovas.

Svajoja grįžti į kalnus

S.Rezgevičius neslepia, kad dar būdamas 73-ejų kaip lygus su lygiais galėjo varžytis.

Stanislovas ne kartą buvo patekęs į audros debesis, bet pavyko išsisukti.

Buvo pakliuvęs į rūką virš jūros ir nematė kranto, kai jau beveik pasibaigė degalai skraidyklėje, tačiau ir vėl pavyko laimingai grįžti.

Klaipėdietis prasitaria, kad jo siela vis dėlto yra net ne danguje, o kalnuose.

Jis teigia, kad taip susiklostė viskas, jog apsigyventi ten neteko, nors važiuodavo, kai tik buvo galimybė.

"Ten patiriu palaimą vien lipdamas į kalnus, net skraidyti nebereikia. O jau sklęsti tenai tai jau tikras džiaugsmas – nuo vienos viršūnės prie kitos. Viską matai, kas lipa, kas važiuoja. O skraidant, ką ir sakyti, būna visko. Prieš trejus metus dalyvavau varžybose Ukrainoje. Ten man buvo susukę sparną, kritau gal 300 metrų, kol išsivyniojo. Buvau vos ne 2 km aukštyje, o staiga žiūriu – 1,3 tūkst. metrų beliko. Kai nusileidau ant žemės, iš streso tris litrus vandens išgėriau. Karštis – 36 laipsniai, aš šiltu kombinezonu, guliu ir galvoju, ar man to reikia? Juk aš jau – senjoras. Bet tikiu, kad dar ten nuvažiuosiu", – įsitikinęs Stanislovas.