Deja, bet pertvarkytoje Vilniaus gatvėje situacija – visiškai priešinga. Architektas balas ant naujojo grindinio fiksavo po šešių valandų, paskui dar kartą net po 48 valandų, t. y. dviejų parų! Problemą įgudusi akis įvardijo iš karto – gatvėje sudėti akmenys tapo plokšti, o gatvės profilis nesuformuotas, vandeniui tiesiog nėra kur nubėgti. Dar svarbiau, kad siūlės tarp akmenų užpildytos vandens nepraleidžiančia mastika – kaip kiekvieno iš mūsų vonioje.

Ar balos – tokia jau didelė bėda? Galima būtų nekreipti dėmesio į estetiką, nepaisyti šlapių batų ar vieno kito aptaškyto praeivio. Tačiau gerokai rimtesnė bėda kyla dabar, kai temperatūra svyruoja apie 0 °C, – vanduo virsta ledu ir atvirkščiai. Vilniaus gatvė tampa slidi, kaupiasi sunkiai nuvalomos ledo sankaupos, kurias dabar dažnai dengia ir vandens sluoksnis. Gal ir smagu prisiminti jaunystę, paslidinėti, tačiau griuvinėdami netrukus jau turėsime skubėti ir į klinikas lengvesnių ar sunkesnių traumų gydyti.

Kalbėkimės. Yra šimtai daug svarbesnių klausimų, prie kurių negalime susitelkti, kol ietis laužome pasilenkę prie Vilniaus gatvės grindinio.

Klaidos priežastis aiški – tai išlyginta gatvės danga, neturinti reikiamo nuolydžio, ir, anot architekto, šiaip jau baseinams ar vonioms tinkanti grindinio siūlių mastika. Kaip tai spręsti?

Formaliai miesto nusamdyti statybininkai teisūs – jie viską darė pagal suderintus statybos projektus, kuriuos teikė tiek savivaldybės administracija, tiek kultūros paveldo sargai, tiek kitos atsakingos valstybės institucijos.

Ką dar galime daryti šiandien, jau tuoj beprasidedančią kalendorinę žiemą? Pirmiausia, turime sėsti prie bendro stalo. Prie jo turi užtekti vietos visiems – statybininkams, savivaldybės administracijai, visoms valstybės institucijoms ir, svarbiausia, labai įvairiai Kauno miesto gyventojų publikai, ne tik eiliniams kauniečiams, bet ir verslininkams, Senamiesčio gyventojams, architektams, statybininkams, neįgaliųjų organizacijų atstovams.

Abejonės: kai kurie pareiviai pastebi, kad Vilniaus gatvė tampa slidi, kaupiasi sunkiai nuvalomos ledo sankaupos. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Susėdę prie stalo turime atvirai ir sąžiningai pripažinti, kad klaida padaryta. Kviečiu neieškoti kaltų, o pripažinti ir žengti į priekį. Kaip galime ištaisyti situaciją? Kokie architektūriniai, statybos sprendimai gali bent iš dalies pakeisti situaciją, kaip suderinti miestiečių norus ir realias šiuolaikinių statybos technologijų galimybes? Kur ir koks kompromisas įmanomas? Kalbėkimės. Yra šimtai daug svarbesnių klausimų, prie kurių negalime susitelkti, kol ietis laužome pasilenkę prie Vilniaus gatvės grindinio.