Ši graži tradicija yra svarbi tuo, kad mokytojoms labai rūpėjo suburti stygininkų bendruomenę, kur jie galėtų pasireikšti, išbandyti jėgas scenoje, varžytis su kitais.

Iš pradžių tai buvo tik gimnazijos renginys, vėliau Kauno rajono  konkursas, o galiausiai išsiplėtė į respublikinį, kuriame turi progą dalyvauti mokiniai iš visų Lietuvos muzikos mokyklų. Galima pasidžiaugti, kad prieš dvejus metus, nepaisant pandemijos, kuri stipriai paveikė darbą su mokiniais, konkursas vis tiek buvo suorganizuotas, žinoma, nuotoliniu būdu ir tik gimnazijos ribose.

Šįmet vasario 9 d. J. Naujalio muzikos gimnazijos didžiojoje salėje renginys vėl atgijo visomis jėgomis ir dalyvių skaičius įrodo, koks jis yra svarbus, reikalingas ir prasmingas. Dalyvavo beveik 50 mokinių. Apskritai, tokie renginiai labiau suartina miestus, mokyklas ir mus – pedagogus. Ta bendrystė, ryšys, tarpusavio santykis labai paveikia visą kultūrinį gyvenimą, juk taip mes visi dalijamės patirtimi, įspūdžiais, mokomės vieni iš kitų, atrandame autoritetus, į ką galime lygiuotis, ko galime pasisemti iš kito. Svarbiausia, kad tai padeda ugdyti jaunąją kartą, motyvuoti, siekti didesnių tikslų, būti atkakliems ir kryptingai siekti tikslo. Juk visi žinome, kad pastaruoju metu nelengva motyvuoti vaikus noru mokytis groti ar apskritai daug dirbti.

Etiudai labiau atskleidžia mokinių techninius įgūdžius, o pjesės – jų muzikinį pajautimą, tembrų, spalvų, charakterių įvairovę.

Dabartiniame gyvenime dauguma esame įpratę prie greito rezultato, nes gyvenimo tempas, inerneto erdvės, technologijos mus išlepino greitai rasti naudingos informacijos, greitai įsigyti daiktų ir pan., tad ilgas, nuoseklus ir kruopštus darbas tampa iššūkiu kiekvienam. Tokie konkursai tikrai padeda įkvėpti ryžto tiek mokytojui, tiek mokiniui.

Šįmet konkurse, kaip įprastai, dalyvavo keturių kategorijų dalyviai, suskirstyti pagal amžių, kurie turėjo atlikti etiudą iš privalomų etiudų sąrašo ir laisvai pasirinktą pjesę. Etiudai labiau atskleidžia mokinių techninius įgūdžius, rankų, laikysenos profesinį pasirengimą, o pjesės – jų muzikinį pajautimą, artistiškumą, laisvumą, tembrų, spalvų, charakterių įvairovę.

Svarbu pabrėžti, kad idėja pavadinti konkursą mokytojo K. Ivaškevičiaus vardu iš dalies ir gimė dėl to, jog etiudas su pasirenkama pjese atitiko šio pedagogo griežtumą, reiklumą, reikalavimus. Jam buvo labai svarbūs profesiniai įgūdžiai ir mokinio visapusiškas atsiskleidimas pjesėje. Pirmuose konkursuose pats K. Ivaškevičius ruošė savo mokinius, dalyvavo komisijoje.

Šiame konkurse, be privalomų etiudų, buvo itin įvairi paletė pjesių, iš kurių keletas ir lietuvių kompozitorių. Vienos jų lyriškos, melodingos, kitos – sudėtingos, virtuozinės, tačiau tiek vienos, tiek kitos reikalauja aukšto meistriškumo lygio.

Mokinius vertino keturios komisijos narės, pasižymėjusios savo pedagogine ir scenine patirtimi. Su manimi šia užduotimi dalijosi Nijolė Noreikaitė (direktoriaus pavaduotoja meniniam ugdymui), Rima Ugianskienė (Vilniaus Karoliniškių muzikos mokyklos violončelės mokytoja ekspertė), Kristina Katavičiūtė (Kauno 1-osios muzikos mokyklos smuiko mokytoja ekspertė).

Vertinti mokinius buvo tikra šventė, nes savo profesionalumu, nuoširdumu ir scenine drąsa nustebino ne vienas. Visose kategorijose buvo keletas pirmų, antrų ir trečių vietų laureatų, diplomantų, specialių nominacijų diplomantų, kuriems buvo įteikti medaliai ir dovanėlės. Patys jauniausieji dalyviai nė vienas neliko be didesnių įvertinimų, o „Grand Prix“ laureatę, kuria tapo 6-osios klasės violončelininkė iš Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos Marija Sokolova (mokytojas Jonas Armonas), pinigine premija sutiko paremti Kauno styginių kvartetas, kaip paskatinimą augančioms ateities kartoms.

M. Sokolova sužavėjo itin brandžiu Roberto Schumanno „Fantasiestücke Op.73 I. Zart und mit Ausdruck“ atlikimu. Rodėsi, kad scenoje ne mokinys, o patyręs muzikantas, jaučiantis kiekvieną natos virpesį, kuris giliai palietė klausytojų širdis ir nunešė mintimis kažkur tolyn...

Ateityje tikimės sulaukti daugiau paramos ir rėmėjų, kad konkursas dar labiau plėstųsi, dalyvių skaičius augtų ir, kas žino, gal iš respublikinio išaugs į tarptautinį?

Būdama konkurso organizacinio komiteto nare, žiuri pirmininke, į šį konkursą žvelgiu labai šviesiai ir optimistiškai. Džiaugiuosi, kad jis gimė, augo, ir tikiuosi, jog dėl tokių konkursų mes nuolatos girdėsime skambančią muziką, o užaugę muzikuojantys vaikai perims mūsų misiją, nes tik atsidavusių pedagogų dėka muzikinė kultūra gyvuoja ir klesti.