Taip ir netapo medike

Vaikystėje lėles, medžius ir vėją kalbinusi Hanna Piatina svajojo būti medike. Deja, jos troškimui nebuvo lemta išsipildyti. Mokslai kainavo labai daug, o tėvai neturėjo galimybių už juos mokėti. Luhansko srityje, Alčevsko mieste, gimusi Hanna pasirinko ekonomikos studijas. Baigusi jas bandė dirbti pagal išsilavinimą, tačiau suprato, kad sausas ekonomisto darbas ne jai skirtas. Dar mokydamasi universitete Hanna susilaukė dukros ir sūnaus. Jo gimimas moteriai leido suprasti, ko ji išties nori iš gyvenimo.

„Nuo ketverių metų sūnui prasidėjo epilepsijos priepuoliai. Tai paveikė ne tik jo sveikatą, bet ir raidą. Nemažai bendravau su medikais, kol galiausiai supratau, kad pati noriu žinoti daugiau, nei girdžiu iš jų lūpų“, – H. Piatina pasakojo, kad ją domino ne tik fiziniai ligos simptomai, bet ir emocinė būklė sergant.

Dviejų vaikų mama nusprendė įgyti antrą aukštąjį išsilavinimą ir įstojo į Luhansko pedagoginį universitetą, kur pasirinko psichologijos studijas. Laisvu nuo paskaitų metu Hanna lankė įvairiausius psichologijos kursus, skaitė teminę literatūrą. Moteriai buvo įdomu viskas, kas susiję su psichologija, psichiatrija.

„Negali stovėti vietoje, nes laikas bėga, gimsta nauja karta su kitokiu nei mūsų suvokimu ir vertybėmis. Jei nustosi tobulėti, nesusikalbėsi su žmonėmis. Čia viskas ir baigsis“, – 40-metei toks variantas netiko.

Ji norėjo į save sugerti kuo daugiau žinių. Pamačiusi, kad jos padeda sūnui, moteris nusprendė dirbti su kitais vaikais ir jų tėvais. Sėkmingai tai darė iki pat 2014-ųjų. Prasidėjus karui Donbase, moteris susikrovė lagaminus ir kartu su abiem vaikais išvyko į Dniprą, įsidarbino dviejuose vaikų darželiuose: viename – auklėtoja, kitame – psichologe.

Lengvai adaptavosi

Kaip ir anksčiau, laisvo laiko moteris neturėjo arba turėjo jo labai mažai, nes be paliovos save dalijo kitiems.

„Sėdėti vienoje vietoje ir nieko neveikti – ne man. Kai nedirbdavau, eidavau į sporto salę, šokdavau. Vasaros atostogos? Aš jų neturėjau. Dirbau stovykloje, – ši, skirta vaikams atrasti savo pomėgių, anot H. Piatinos, jai pačiai davė labai daug. – Stovykloje vyko labai daug įvairių veiklų, tarkim, oratorystės, aktorystės, filmų montavimo, rankdarbių gamybos pamokos. Viskas buvo sudėliota minučių tikslumu, todėl vaikams praktiškai nebūdavo laiko atsipūsti. Dirbdama stovykloje išmokau vertinti laiką, nes supratau, kad rytoj jo paprasčiausiai gali nebūti.“

Toks požiūris Hannai pravertė, kai dėl karo ji buvo priversta palikti Dniprą. 2022-ųjų kovą moteris kartu su vaikais ir šuneliu Arčiu atvyko į Marijampolę, tačiau ilgai ten neužsibuvo. Po trijų savaičių persikėlė į Garliavą ir visai netrukus pradėjo dirbti Kauno rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje.

„Negalėjau likti Marijampolėje ir dirbti fabrike. Supratau, kad toks mano pasirinkimas nubrauks visus mano įgūdžius. Persikėliau į Kauno rajoną, o čia įvykiai dėliojosi kaip kokiame sapne. Apsigyvenau pas nuostabią močiutę Genutę, kuri mus priėmė kaip savus. Iki šiol sunku suvokti, koks artimas gali būti svetimas žmogus. Netrukus gavau darbą Kauno rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje“, – moteris džiaugėsi atsiradusi tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Paklausta, ar lengvai prisijaukino Garliavą, kurią šiuo metu vadina savo namais, moteris tikino, kad adaptacija buvo ganėtinai lengva. Priešingai nei 2014-aisiais, kai persikėlė į Dniprą. Šįsyk vidinės stiprybės ji sėmėsi iš savo pačios resursų.

„2014-aisiais aš du mėnesius tiesiog miriau. Dabar viskas buvo kitaip. Supratau, kad už savo ateitį esu atsakinga tik aš pati, todėl nuo pirmos dienos ėmiausi veiklos“, – pasakojo psichologė.

Padeda savo tautiečiams

Šiandien Hanna dirba su karo pabėgėliais iš Ukrainos, kurie laikiną pastogę rado Lietuvoje. Psichologinę pagalbą teikia ir vaikams, ir jų tėvams. Retsykiais moteris sulaukia ir Kauno rajone gyvenančių rusakalbių lietuvių užklausų. Moteris veda grupinius užsiėmimus, konsultuoja individualiai tuos, kurie nori pokyčių gyvenime. Dažniausiai į ją kreipiasi sunkią adaptaciją svetimoje vietoje išgyvenantys kraštiečiai. Ši problema aktuali įvairaus amžiaus ukrainiečiams.

„Kalbos barjeras, nesėkmingos darbo paieškos ir t. t. Žmonės nuleidžia rankas ir nustoja gyventi gyvenimą. Jie tarsi įjungia pauzės mygtuką ir laukia, kada grįš atgal į Ukrainą. Tai didžiausia klaida, kurią jie daro. Galvodami apie tai, kas bus, žmonės ne gyvena, o tik egzistuoja. Aš mokau juos kurti sau palankias sąlygas, nesvarbu, kur būtų ir ką darytų. Mokau ir kitų dalykų, tarkim, kaip nejausti neapykantos, – H. Piatinos teigimu, pasibjaurėjimo, priešiškumo ir antipatijos karo pabėgėliai savyje turi labai daug, priešingai nei tie, kurie liko Ukrainoje ir kovoja pirmosiose linijose. – Nuotoliu bendrauju ir su jais, nes oficialiai vis dar dirbu Dnipre. Kovotojai jaučia daug neapykantos priešui, tačiau ne tai yra jų varomoji jėga. Svarbiausia yra jų noras gyventi. Čia esantys ukrainiečiai ieško kaltų. Neapykanta, regis, suteikia jiems jėgos, tačiau galiausiai paaiškėja, kad ji tik gniuždo iš vidaus.“

Viskas priklauso tik nuo jūsų pačių. Kai pakeisite mąstymą, pasikeisite ir patys.

Tikroji sveikata, anot specialistės, prasideda žmogaus galvoje, o juodos mintys atsiliepia fizinei gerovei – prasideda mitybos sutrikimai, juos lydi virškinimo negalavimai, kankina nemiga.

„Įvyksta grandininė reakcija. Ką turiu omenyje? Jei visa tai jaučia tėvai, labai tikėtina, kad jaus ir vaikai“, – psichologė pasakojo jau ne sykį susidūrusi su tokiais atvejais, kai pirmiau nei vaikus į seansus kvietė jų tėvus ir bendravo būtent su jais.

Svarbiausia, specialistės teigimu, nespręsti svetimų problemų, bet sudaryti tokias sąlygas, kad su kylusiais iššūkiais žmonės susidorotų patys. Tereikia nustoti gailėti savęs, ieškoti kaltų, o dieną pradėti užsibrėžtų tikslų ir darbų sąrašu.

„Nėra skirtumo, kiek punktų pavyks įgyvendinti, dieną baikite padėka. Man tai padeda. Žmonėms mano aplinkoje – taip pat“, – patarimais dalijosi specialistė.

Dukra važinėja į Ukrainą

Nors pasikeitė aplinka, Hanna gyvena tokiu pat intensyviu tempu kaip ir Ukrainoje. Kasdien veda po kelias individualias konsultacijas, grupinius ir virtualius susitikimus. Nuo rugsėjo darbo atsiras dar daugiau. Svarbiausia, kad tai jai teikia malonumą.

„Būna dienų, kai tik vakare suvokiu, kad nepusryčiavau. Kitas galbūt skųstųsi, o man gerai. Jėgų semiuosi iš oro, žemės, vandens ir ugnies. Be to, viską į vietas padeda sudėlioti sportas, – 20-metis sūnus ir penkeriais metais jaunesnė dukra, anot H. Piatinos, ne taip pozityviai žiūrėjo į pokyčius. – Sūnui gal kiek lengviau. Jis rado darbą Aleksote. Žinoma, jaučia kalbos barjerą, o ir bendraamžių iš Ukrainos čia beveik nėra. Dauguma jo metų jaunuolių juk kovoja.“

Penkiolikametė dukra vis dar blaškosi tarp Lietuvos ir Ukrainos. Gimtinėje liko jos geriausia draugė, jos labai ilgisi ir tėtis. Juodu sieja labai tvirtas ryšys, todėl mergina kas kelis mėnesius vyksta namo. Pradžioje dėl to labai išgyvenusi, galiausiai moteris susitaikė, kad kitaip tiesiog nebus.

„Supratau, kad negaliu spręsti už dukrą, supratau, kad turiu priimti viską, ko ji nori, netraumuojant jos. Kai tai padariau, tapo lengviau. Matau, kaip dukra suaugo, kokia savarankiška yra. Sutarėme, kad ji mokysis, bet kartkartėmis važiuos į Ukrainą. Žinau, skambės egoistiškai, bet tikiuosi, kažkada tai liausis, – žvelgdama į Laisvės alėja einančias savo dukros amžiaus merginas, moteris šyptelėjo. – Turbūt suprantate, kad nėra nieko geriau, nei būti visiems kartu.“

Lietuvoje jaučiasi sava

Pati Hanna apie grįžimą namo negalvoja. Moteris įsitikinusi, kad namai yra ten, kur gera širdžiai. Ji šiuo metu smarkiau plaka Lietuvoje, kur džiugina žmonių gerumas ir nebestebina orų išdaigos.

„Pradžioje galvojau, kas čia darosi, kada oras sušils, kada lietus liausis. Dabar suprantu, kad galiu įšokti į šortus, o kartu su savimi pasiimti džinsinį švarką ir skėtį. Aš prisitaikiau. Todėl darkart pakartosiu, kad viskas priklauso nuo jūsų. Ne nuo psichoterapeuto, pas kurį einate, ne nuo mamos, kuri jūsų nesupranta, ne nuo blogiausio pasaulyje vyro, ne nuo darbdavio, kuris nekelia algos, ir ne nuo vaikų, kurie jus skaudina. Viskas priklauso tik nuo jūsų pačių. Kai pakeisite mąstymą, pasikeisite ir patys“, – H. Piatina vylėsi, kad jos žodžiai pasieks visus, kuriems vis dar kyla klausimų, ką daryti, kad gyvenimas būtų geresnis.