Viskas buvo kaip visada: šoko vaikų būreliai, kažkas deklamavo eiles (atrodo, S. Gedos ar S. Nėries), žodį tarė funkcionieriai, savąsias fonogramas atliko kažkoks vietinis dainininkas (rodos, dalyvavęs „Kelyje į žvaigždes“ ar „Duokim garo“), o Švietimo skyriaus tarnautojos lingavo į taktą, judindamos išpuoselėtas šukuosenas.

Viskas buvo taip pat nuobodu kaip ir kasmet, tačiau vienos ugdymo įstaigos atstovai paliko itin nemalonų įspūdį.

Tos įstaigos vaikai (13–16 m.), išrikiuoti kampe, bene visą laiką šurmuliavo, cypė (kalbant kapelionui), švilpė (vietinės reikšmės dainininkui atliekant fonogramas), šokinėjo ir vaipėsi.

Gali nepatikti lietuviška popmuzika ar rugsėjo 1-osios pompastika, tačiau ar žmonės, kurių mokykla imituoja militaristinį stilių, neturėtų elgtis santūriau?

Ar to tikėjosi tėveliai, atiduodami ten savo vaikus? „Tikiuosi, kad iš jo padarys žmogą“, – pasakė vienas mano draugas, nusprendęs leisti į tą įstaigą savo atžalą.

Taip, kalbu apie vaikus iš „tos“ įstaigos vadinamojo Rybporto rajone. Atsimenu, kaip prieš daugelį metų buvo iškelta militaristinės, jūrinę kultūrą puoselėjančios ir patriotizmą skatinančios mokyklos idėja ir kaip ji sunkiai stūmėsi kelią realizacijos link.

Nors idėja sukurti Klaipėdoje įstaigą, kurį „keptų“ patriotiškus piliečius, buvo tikrai puiki, jau kurį laiką sklinda nemalonios kalbos apie tą mokyklą. Kalbėta, kad ten tėvai sugrūdo asocialaus elgesio požymių turinčius ir net sutrikusios raidos vaikus.

Kalbama ir apie kai kurių pedagogų pasitraukimus iš tos įstaigos, ir įvairias vidaus intrigas. Beje, mano pažįstamas, kurį anksčiau minėjau, nusprendė atsiimti savo vaiką.

Iki šiol nenorėjau patikėti tomis kalbomis, tačiau, per šią Rugsėjo 1-osios šventę pati pamačiusi savo akimis tų vaikų elgesį, buvau priversta pripažinti, kad jos gali būti teisingos. Draskydamiesi it laukiniai banderlogai iš džiunglių, šie uniformuoti vaikai priminė visų militarizuotų valstybės institucijų parodiją, o ne patriotiškai nusiteikusius piliečius.

Vis dėlto tai dar ne viskas. Neseniai teko betarpiškai bendrauti su keliais šios įstaigos pedagogais. Pasisukus kalbai apie politiką, pribloškė agresyvus klausimas: „O ką gero paprastam žmogui davė ta laisvė ir laisva Lietuva?“

Teko išklausyti proputiniškos propagandos dozę, po kurios jau kilo klausimas, kokiais patriotais vaikus gali išauklėti tokie pedagogai? O gal tai būsimųjų „Wagner“ samdinių ruošimo centras? Kaip galėjo atsitikti, kad mokykloje įsiveisė tie, kurie nepriklausomybės vaikus veda A. Lukašenkai ir V. Putinui palankia linkme?

Kaip ten bebūtų, manau, kad šis klausimas nusipelnė žymiai rimtesnio žurnalistų, politikų ir visuomenės dėmesio. Gal paaiškės, kad šis projektas nenusisekė ir jo reikėtų atsisakyti?