Apie tai LNK reportaže plačiau papasakojo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis.

– Šitas Ukrainos grūdų eksporto klausimas yra daugiabriaunis. Esant normaliai politinei situacijai, šis klausimas būna sprendžiamas žemės ūkio ministrų arba Vyriausybių, stengiamasi išvengti aštrių kampų. Tokie nesusipratimai žemės ūkio srityje tarp Europos Sąjungos ir kaimyninių šalių nėra reti atvejai. Jų pasitaiko gana daug. Žinoma, situacija gali būti paaštrinta arba nepaaštrinta. Ukrainiečiai turi vieną situaciją, bando gelbėti savo ūkį, o lenkai taip pat bando ginti savo ūkį. Taip pat vyksta rinkimai ir valdančiajai partijai reikalingi papildomi balsai, kuriuos jie tikisi gauti iš lenkų ūkininkų. Šie paprastai balsuoja už šią partiją. Todėl politikams šiuo metu negalima pyktis su ūkininkais. Susidarė tokia situacija, kad rinkimų metu Lenkijos partijai būtina įtikinti savo ūkininkus ir jie negali to padaryti tyliai. Vietoje to, kad tas dalykas būtų tyliai suderintas, buvo padarytas triukšmas. Aišku, šioje vietoje Ukrainos diplomatija galėjo suprasti, kas vyksta Lenkijoje. Jie galėjo suprasti, kad šis triukšmas, viešumas yra neišvengiamas, nes vyksta rinkimai, už mėnesio – balsavimas. Bet ukrainiečiai irgi paėmė ir padarė viešus veiksmus. Įsikišo tiek Lenkijos, tiek Ukrainos prezidentai. Jie pasakė vieną kitą aštrų žodį vienas prieš kitą. Vėliau pasirodė vertimo ir interpretacijų problemų. Žinoma, Maskva nedelsė pasinaudoti tuo, parodydama pasauliui, kad Ukraina skęsta. Mat jei jau Lenkija laiko Ukrainą paskenduoliu, tai ką jau čia ir bekalbėti. Europa jau pripažįsta, kad Ukraina žlunga. Europoje yra nuovargio simptomai dėl šito karo. Tada pradedama pilti ugnį, skatinti šį konfliktą siekiant Rusijai gauti kuo daugiau diplomatinės galios. Labai gaila, kad Rusija gauna šią diplomatinę jėgą būtent iš Lenkijos ir Ukrainos elementaraus ūkinio konflikto.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jei išsipildys kai kurių politikų siekiai ir svajonės, kad prasidės derybos dėl Ukrainos narystės NATO, tai Lenkija turės labai daug prieštaravimų. Tai vėl toks užkoduotas konfliktas.

– Priminsiu, kad kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, taip pat turėjome visą aibę konfliktų. Mūsų ūkininkai blokavo kelius. Ūkininkai negalėjo suprasti, kodėl reikia terliotis su paraiškomis gauti išmokas už derlių. Tai vyksta visose Europos Sąjungos šalyse. Už panašius dalykus kovoja ir Prancūzijos, Ispanijos ūkininkai. Atitinkamai panaši situacija ir Lenkijoje. Europos Sąjungai yra pigiau remti Ukrainą finansiškai arba produkcija nei susiderėti dėl šalims nepriimtinų sąlygų. Šalims susiderėjus dėl nepriimtinų sąlygų, kai kurių šalių ūkininkai bei tam tikros politinės partijos žlugtų. Formuotųsi kito tipo politinė valdžia. Jei visuomenė yra demokratiška, tai būtinai atsiras partija, kuri pasinaudos šia proga, kad galėtų išstumti savo konkurentą. Tas ir vyksta Lenkijoje. O Ukraina ne visada diplomatiškai susigaudo, kad buvo galima patylėti vieną mėnesį.

Maskva nedelsė pasinaudoti tuo, parodydama pasauliui, kad Ukraina skęsta. Mat jei jau Lenkija laiko Ukrainą paskenduoliu, tai ką jau čia ir bekalbėti.

– Lenkija per paskutinius metus išryškėjo kaip galinga, vertybinė šalis. Ar patiems Vakarams užtenka tų ginklų, kuriuos gali teikti Ukrainai? Kaip tas nuovargis pasireiškia?

– Nesu ginklų tiekimo ar karo ekspertas. Galiu tik klausytis kitų ekspertų nuomonės. Yra tam tikrų ginkluotės rūšių, kurios nėra tiekiamos Ukrainai. Tos ginkluotės sandėliuose, anot Jungtinių Valstijų ekspertų, yra daug ir būtų nesunku tiekti. Tačiau šiuolaikinė, moderni ginkluotė nėra tiekiama. Dažniausiai yra teikiama senesnė, ne tokia galinga ginkluotė. Pusantrų metų tęsiasi diskusija, kodėl Vakarai taip elgiasi. Paprastai atsakymas būna tas, kad Vakarai nenori įsivelti į dar didesnį karą su branduolinio ginklo panaudojimo grėsme.