I dalis. Istorinė

Nors prisižadėjau sau ir jums, gerbiami skaitytojai, parengti kritiškų straipsnių apie madą seriją, šiandienis tekstas šiek tiek (o gal ir daugiau) nukrypsta nuo to įžūlaus tikslo, nes yra parašytas iš kilnių (savi)edukacinių paskatų (20 metų pedagoginis stažas seniai padėjo suprasti, kad geriausias būdas kažką sužinoti – pasiruošti papasakoti kitam). Kaip ir galima buvo įtarti, projektas „Suprasti madą“ įvadiniame serijos tekste minėtas neatsitiktinai. Arnoldas Remeika & Co. rado tiesiog nepadoriai tikslią frazę santykiui su mada apibūdinti, tinkančią visiems, kurie nesame mados pasaulio dalis. Tokių, jūsų žiniai, bent jau Lietuvoje, yra daugiau nei 98 proc. gyventojų. Vieni įsivaizduojame, kad galime suprasti madą, kiti galbūt tokios ambicijos niekada nepuoselėjome, tačiau patikinu jus, kad tiek vieniems, tiek kitiems tikrai bus neprošal sužinoti dalykų, kuriuos ketinu tuoj pat papasakoti. Smalsesniems gali kilti klausimas, kas gi tie (beveik) 2 proc., kuriuos laikau susijusius su mados pasauliu, kodėl būtent tiek ir kodėl jie supranta madą, o mes, visi kiti, tai jau ne. Tiesa, dar kai kuriems gali kilti teisėtas pasipiktinimas – kaip mes nesusiję su mados pasauliu, juk visi perkame drabužius, batus ir visokius aksesuarus, kartais net baldus ar tapetus renkamės pagal mados šauksmo kryptį ir garsumą!

Nesinervinkime, gerbiamieji, tuoj viską paaiškinsiu.

Mados gimimas Versalyje

Pradėti šią apžvalgą reikėtų nuo Karaliaus Saulės-Liudviko XIV (1638–1715), kurio dvare, istorikų nuomone, ir atsirado dabartinė mados kaip nuolat besikeičiančių tendencijų samprata. Liudvikas, kaip žinoma, buvo ne tik visai neblogas valdovas (įtvirtinęs Prancūzijos kaip absoliutinės monarchijos statusą), bet ir aistringai domėjosi keletu dalykų, tarp kurių buvo toks karališkam kraujui nelabai pritinkantis užsiėmimas kaip baletas (jį praktikavo asmeniškai – iš viso sušoko 40 vaidmenų 80-yje spektaklių, tai iš esmės prilygsta profesionalaus balerūno karjerai). Tačiau viena didžiausių Jo Prancūziškos Didenybės aistrų buvo drabužiai – juos mėgo keisti dažnai ir to paties reikalavo iš savo dvariškių. Net buvo išleidęs įsakymą, kad mada nesidomintys individai bus išmesti iš karaliaus dvaro kaip musės iš barščių. Tokios nemalonės savo noru užsitraukti nedrįso net patys abejingiausi mados kaprizams, todėl garderobo klausimai buvo svarbiausi dvaro repertuare. Dalyko problemiškumas buvo tai, kad, lygiai kaip ir dabar, individualus drabužių siuvimas (kitokio dar nebuvo išrasta) ir prabangūs karališkai aplinkai pritinkantys audiniai kainavo beprotiškas sumas, kurias be didelio širdies skausmo sau leisti galėjo tikrai ne visi dvariškiai. Daugeliui tekdavo skolintis, kartais net iš paties karaliaus. Šis įsipareigodavo padengti skolą, bet tik su sąlyga, kad skolininkas praleis kuo daugiau laiko jo dvare, – vadinasi, turės ir toliau nuolat siūdintis naujus drabužius. Madingumo reikalavimas, tiesą sakant, buvo viena iš genialių Liudviko idėjų: užimti prievole nuolat atnaujinti garderobą, stebėti mados tendencijas (kurias diktavo ne kas kitas, o pats karalius) ir mąstymu apie tai, kaip susiorganizuoti finansų vis naujiems apdarams, dvariškiai visiškai neturėjo laiko rengti kokius nors antimonarchistinius sąmokslus ar kitaip solidarizuotis reikšdami nepasitenkinimą. Anot istorikės Saros Barringer, Liudviko XIV mados (tiksliau, madingumo) samprata įtraukė ir vidurinį, miestiečių, luomą: tik madingai, t.y. prabangiais naujais drabužiais apsirengę miestiečiai būdavo įleidžiami į Versalio sodus, kuriuose net buvo galima sutikti patį karalių ir, be abejo, pasigėrėti įvairių dvariškių garderobais ir kitomis kasdien Paryžiuje nesutinkamomis įdomybėmis. Taip prabangi, pribloškianti apranga tapo Prancūzijos galios simboliu, Prancūzijos siuvėjai imti laikyti geriausiais Europoje, o prancūziška rengimosi maniera, audiniai, siluetai ir modeliai skleidė žinią apie Prancūzijos šlovę ir monarchijos galią. Taip, nors kažin, ar siekė šio tikslo, Liudvikas XIV sukūrė Prancūzijos mados legendą ir mados kaip nuolat besikeičiančio reiškinio idėją, kuri netruko išplisti po Europą ir pasiekti net tokius užkampius kaip Sankt Peterburgas.

Vikipedijos nuotr.

XVIII a. mados refleksijos

Nuolatinė mados taisyklių kaita ir besaikis jų vaikymasis inspiravo dvi požiūrio į madą stovyklas (kurios, beje, iš principo lieka veikti iki šiol). Mados šalininkai ir entuziastai ieško paaiškinimo, bandydami suprasti madą, o mados priešininkai puritoniškai bando pažaboti mados žvėrį, baksnodami į mados nuodėmes ir trūkumus.

XVIII a., vadinamame Proto amžiuje, visų pirma diskutuojama apie socialinę mados funkciją – tai, kaip ji signalizuoja dėvėtojo visuomeninį (vadinasi, ir turtinį) statusą. Gydytojas ir literatas Bernardas Mandeville’is priskirtinas mados šalininkų stovyklai. Jo filosofinis kūrinys „Pasakėčia apie bites“ (1724 m.) sukėlė milžinišką atgarsį ir didžiulį skandalą, mat išdrįso suabejoti žmogiškųjų dorybių nauda visuomenei. Anot B. Mandeville’io, dorovingas žmogaus gyvenimas tėra prasimanymas, sugalvotas aukštuomenės tam, kad būtų paprasčiau valdyti mases. Dorybė – kiekvienas žmogiškas poelgis, kuriuo, priešingai gamtai, žmogus siekia naudos kitiems ar mėgina nugalėti savo aistras, vadovaudamasis racionaliu gėrio troškimu, – iš tiesų yra žalinga valstybei ir jos ekonominei, intelektualinei pažangai. Tik ydos,  t. y. savanaudiški poelgiai, susiję su prabangaus gyvenimo troškimu, skatina visuomenės progresą. Madą, sako B. Mandeville’is, irgi motyvuoja išdidumas, arba garbės troškimas. Visuomenėje, kurioje apranga žymi priklausymą vienai ar kitai socialinei klasei, mados pokyčiai yra klasių konkuravimo išraiška. Dideliame mieste, tokiame kaip Londonas, klasinio priklausymo ženklus galima lengvai simuliuoti, visų pirma, būtent per aprangą. Rengdamiesi geresniais drabužiais, nei reikalauja jų socialinė padėtis, gyventojai gali lengvai apmulkinti bendrapiliečius, kad gyvena geriau nei iš tiesų. B. Mandeville’is smulkmeniškai aprašo, kaip kiekvienas sluoksnis siekia mėgdžioti viršesnį, kartu siekdamas išlaikyti skirtumą nuo žemesnio sluoksnio. Noras išsilaikyti ant aukštesnio visuomeninio laiptelio kartu su baime prarasti savo pranašumą prieš žemesniuosius yra pirminė cikliškų mados pokyčių priežastis. Aukštuomenė, teigia B. Mandeville’is, nuolat kuria naujas madas tam, kad vizualiai pademonstruotų savo pranašumą ir atsiskirtų nuo juos imituojančių žemesniųjų klasių. Šios naujienos keliauja žemyn pamėgdžiojimo grandine, kol pagaliau pasiekia žemiausią grandį – būtent taip, iš viršaus žemyn, sklinda mados tendencijos. Mados egzistavimas motyvuoja kiekvieno lygmens piliečius dirbti dvigubai smarkiau, kad galėtų sau leisti ant aukštesnio laiptelio stovinčių prabangą. Todėl, daro išvadą B. Mandeville’is, garbės troškimas yra mados industrijos variklis. Drabužiai, ypač prabangos prekės, yra pati akivaizdžiausia priemonė savo statusui pakylėti. Jei ne bendražmogiška aistra pasirodyti geresniam, nei esi iš tiesų, daugumai laisvų piliečių nereikėtų tiek dirbti. Išties, sako B. Mandeville’is, išdidumas visomis savo materialiomis formomis yra neišvengiama klestinčios ekonomikos sąlyga. Beje, jis visiškai nesmerkia prabangių drabužių troškimo kaip besaikių individualių poreikių ženklo, priešingai, teigia, kad aprangai išleidžiami pinigai prasismelkia žemyn socialiniu audiniu, įdarbindami daugelį žmonių: siuvėjų, siuvinėtojų, avalynės gamintojų ir kitų amatininkų. Kuo daugiau pinigų turčiai leidžia savo aprangai, tuo daugiau rankų reikia juos tomis prabangos prekėmis aprūpinti – ir tuo efektyviau veikia šalies ekonomika.

Įžūlus „Pasakėčios apie bites“ amoralumas šokiravo visus skaityti mokančius XVIII a. gyventojus ir kūrinį pavertė amžinu reakcionierių taikiniu.

Vienas jų buvo švietėjas, filosofas, gan asketiškų pažiūrų rašytojas Jeanas-Jacques’as Rousseau, savo 1750 m. veikale „Samprotavimai apie menus ir mokslus“ priverstas paneigti akiplėšišką pasakėčios teiginį, kad privačios ydos prilygsta viešoms dorybėms.

Vienas pirmųjų mados kritikų stovyklos atstovų J.-J. Rousseau griežtai kritikuoja mados nepraktiškumą ir savo laikmečio rokoko stiliaus drabužius, populiarius Versalio dvare, nepatogius nei dėvėti, nei apsirengti. Švietėjas įsitikinęs, kad pirminė žmogaus kūno paskirtis nėra rafinuoti socialiniai ritualai, o fizinis darbas, siekiant visiškai išnaudoti savo galimybes. Taigi jis labiausiai kritikuoja drabužių puošybą, kuri „trukdo naudotis galūnėmis ir dažniausiai sukuriama paslėpti kokiai nors kūno ydai“, yra už kūno išlaisvinimą iš suvaržymų, neleidžiančių laisvai judėti ar dirbti.

J.-J. Rousseau amžininkas ir kolega Voltaire’as,  kurio įtaka kultūrai, anot istoriko Danielio Leonhardo Purdy, tiesiog neišmatuojama, priklausė mados šalininkų stovyklai. Jo poema „Pasaulio pilietis“ (The Man of the World,  1736 m.) yra savotiškas atsakas į J.-J. Rousseau propaguotą miesto civilizacijos atmetimą. Voltaire’as  šlovina malonumo svarbą, jo poetinis personažas mėgaujasi Paryžiaus ir Versalio dvaro malonumais, akcentuodamas savo asmenines preferencijas. Švietimo epochos mąstytojai, kritikuojantys Versalį, reikalavo, kad kultūra ir menai edukuotų plačiąją publiką moralės ir skonio klausimais. Volteras nesako nieko panašaus. Vardydamas prancūzų kultūros nuopelnus, jis tvirtina kalbantis ne už ką kitą, o tik už save, nors ir mano, kad kosmopolitiški piliečiai pritars jo entuziazmui. Jo poema džiaugsmingai mėgaujasi civilizacijos pranašumais – esame gerokai pažengę į priekį nuo primityvių Antikos gyvenimo sąlygų, taigi nėra jokio reikalo miegoti ant grindų ar valgyti bulvių jovalą kaip senovės piemenims. „Paryžius man yra rojus“, – užbaigia savo amžiaus šlovinimą Voltaire’as.

Vikipedijos nuotr.

Vokiečių filosofas ir matematikas Christianas Garve 1792 m. iškelia idėją, kad pokyčiai vartotojų prekių dizaine iš tiesų yra žmogiškosios visuomenės žingsniai tobulėjimo link. Jau XVIII a. kritikai šaipėsi, kad mada nuolat suka ratu, pritaikydama tas pačias tendencijas vis naujoms klientų kartoms, tačiau Ch. Garve į tai žiūri visiškai rimtai. Jis atkakliai tvirtina, kad mada yra vienas iš daugelio progreso ženklų, kviesdamas pažvelgti į drabužius ir namų apyvokos daiktus, kurie per pastaruosius 100  metų tapo gerokai patogesni ir praktiškesni. Ch. Garve siekia ne pasmerkti, o suprasti madą kaip neišvengiamą liberalios demokratijos formavimo ir įgyvendinimo elementą. Anot jo, pirminė mados plitimo priežastis – imitavimas. Visoje Europoje žmonės kopijuoja vieni kitus. Kiekviena socialinė grupė organizuojasi aplink pagrindines figūras, kurios duoda toną likusiems. Šios grupelės jungiasi į didesnes grupes, taigi galima sakyti, kad Europa lėtai integruojasi per tarptautinį tinklą, susidedantį iš įvairių kultūrų centrų. Anot D. L. Purdy, taip Ch. Garve iš esmės suformulavo vieną pirmųjų medijų sklaidos teorijų. Mados tendencijų sklidimą jis lygina su kalbų sklidimu bėgant laikui. Užsienietiškos tendencijos veikia tarsi užsienietiški žodžiai: iš pradžių vertinami kaip šokiruojantys, bet vėliau priimami kaip savi.

Mados tema XVIII a. kalbėjo net rimtasis vokiečių klasikas Johannas Wolfgangas Goethe, parašęs tris tekstus apie mados ir meno santykį. D. L. Purdy teigia, kad tai ankstyviausi šio ilgaamžio ginčo pavyzdžiai. Tačiau, kaip ir dera klasikui, J. W. Goethe nenagrinėja aprangos tendencijų ar socialinių jų kaitos priežasčių, madą jis supranta kaip tam tikrus kultūrinius skonio sampratos pokyčius, vykstančius visur, taip pat ir meno stilių kontekste. 

Šia prasme, J. W. Goethe nuomone, menas ir mada turi būti absoliučiai atskirti vienas nuo kito. Menininkas, siekiantis sukurti amžinas grožio ir tiesos vertybes atspindinčių kūrinių, turi atsiriboti nuo skoningumo sampratos svyravimų. Klasikinio senovės graikų ir romėnų meno idealai toli pranoksta bet kokias greitai kintančias pramogos sampratas, teigia J. W. Goethe. Menininkas turi stengtis nepatekti į populizmo spąstus, nes, palenkdamas savo autentišką kūrybą publikos užgaidoms, taps paprastu amatininku, siekiančiu tik pralinksminti auditoriją.

XIX a. mada tampa modernybės žyme

XIX a. formuojasi požiūris į madą kaip į modernumo ženklą. Vienas pirmųjų šią sąsają fiksuoja vokiečių filosofas Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis, savo tekste „Apie draperijas“ (1820 m.) aptardamas skirtumus tarp moderniosios ir senosios skulptūros, ypač vaizduojant drabužius. Klausimas, kaip drabužiai atspindi juos dėvinčio charakterį, visada žavėjo mados komentatorius.  G. W. F. Hegelis klausia, kuris kūno dengimo drabužiu būdas yra gražesnis: dabartinis ar klasikinis. Teikdamas pirmenybę antikos skulptūrai, jis aiškiai parodo, kad modernus drabužis negražus, taip keldamas klausimą, kodėl mada apskritai egzistuoja. Filosofas samprotauja, kad moderni mada nesiekia būti tiesiog graži, o labiau atspindi savo istorinį laikmetį ir sudaro tam tikrą priešpriešą amžinai gražiems senųjų meistrų meno kūriniams. Drabužiai ir menas niekada negali tiksliai užfiksuoti gražios vienybės tarp kūno ir aplinkos kaip senoji skulptūra. Vietoj to, modernūs drabužių kūrėjai suvokia save kaip tam tikro istorinio momento atstovus. Istorinės figūros drabužiai žymi tos personos laikmetį: pavyzdžiui, amerikiečių auditorijai skulptūra, vaizduojanti vyrą su pudruotu peruku ir bridžiais, kelia minčių apie šalies įkūrėjus ir Amerikos revoliuciją, todėl jie iškart supranta, kad skulptūra įkūnija George’ą Washingtoną, Thomą Jeffersoną ar kitą revoliucijos figūrą. Šis akivaizdus ryšys tarp drabužių ir istorinės epochos, teigia G. W. F. Hegelis, atskiria šiuolaikinį modernų stilių nuo antikos.

Vokiečių žurnalistas, rašytojas Karlas Gutzkowas tekste „Mada ir modernumas“ (1846 m.) vienas pirmųjų susiejo vokišką ir prancūzišką terminą „mode“, reiškiantį madą su sąmonės būkle, žinoma kaip „modernumas“. Jį K. Gutzkowas apibūdina kaip neigiamą procesą, nuolat pabrėžiantį savo kitoniškumą. Toks reikalavimas pasižymėti išskirtiniu, aiškiu stiliumi nebūtinai reiškia, sako K. Gutzkowas, kad reikia nuolat kurti naujas formas, siluetus ir spalvas. Juos galima perdaryti iš senų. Modernus skonis tik reikalauja, kad senasis stilius būtų perkuriamas pribloškiamai nauja maniera. Todėl istorija yra tikras lobių sandėlis estetikos besivaikančiam individui, nes, pažymi K. Gutzkowas, mada visada siekia atitrūkti nuo to, kas laikoma visuotinai madinga, tam, kad galėtų ir toliau diktuoti ateitį, – kitaip sakant, mados madingumą gali garantuoti tik nuolatinis jos keitimasis.

Sujungęs mados ir modernumo idėjas, K. Gutzkowas sukuria naują XIX a. modernybės sampratą, kuri, anot D. L. Purdy, tuo metu pati savaime buvo didžiulė inovacija. Kitą,  ne mažiau inovatyvią, bet kartu be galo skandalingą, idėją iškelia feministinis Niujorke leidžiamas žurnalas „Lelija“ (The Lily). 1851 m. jame pradedami spausdinti straipsniai, reklamuojantys trumpesnes sukneles moterims ir ilgas turkiškas kelnes. Žurnalo leidėjos, feministės Amelia Bloomer ir Elizabeth C. Stanton entuziastingai palaikė vadinamąją moterų aprangos reformos idėją, aršiai kritikuodamos korsetus ir krinolinus, kaip griozdiškus, nepatogius ir kenksmingus sveikatai. Jos pateikė pavyzdžių, kaip naujieji drabužiai užtikrina moterims didesnę judėjimo laisvę ir fizinį komfortą, todėl jos gali užsiimti veiklomis, anksčiau tiesiog neprieinamomis dėl varžančių suknelių. Griozdiški drabužiai žurnalo kontekste tampa ir metafora, nusakančia suvaržytą moterų visuomeninę padėtį, ir pagrindine moterų gyvenimą kontroliuojančia priemone. Taip mada įsiveržia į politiką ir tampa politinės darbotvarkės dėl moterų emancipacijos priemone.

XIX a. vyksta ir vyrų mados pokyčių, kurių svarbiausiu turbūt reikėtų vadinti dendizmo reiškinio išplitimą, visų pirma Londone ir Paryžiuje. Daugumoje mados istorijos vadovėlių ir žinynų šiam reiškiniui skiriamas atskiras dėmesys – man teks elgtis taip pat, nes visko aptarti viename tekste tiesiog neįmanoma. Todėl šįkart paminėsiu tik vieną žymiausių laikmečio dendžių ir mados ekspertų – airių rašytoją Oskarą Wilde’ą, kurį praleisti aptariant XIX a. refleksijas apie madą būtų nedovanotinas nusikaltimas.

Vikipedijos nuotr.

Paradoksų meistras gan nuosaikiai žiūri į mados diktatą. Skirtingai nuo gana griežto amžininkų požiūrio į mados taisyklių svarbą, O. Wilde’as demonstruoja liberalumą ir teigia, kad individai turėtų rengtis pagal savo pomėgius. Protingas žmogus neturėtų vadovautis absoliučiomis elegancijos taisyklėmis, o dėvėti tai, kas labiausiai atitinka jo poreikius. Rašytojai apskritai neturi laiko Laikytis mados kaprizų, nes tai užima per daug laiko ir atitraukia nuo rašymo. Todėl dauguma rašytojų rengiasi taip, kad galėtų susikaupti savo darbui – kartais būtent dėl to tampa stiliaus ikonomis, kaip, pavyzdžiui, prancūzė George Sand, pagarsėjusi tuo, kad viešumoje pasirodydavo visada ta pačia juoda suknele, ar filosofas Denis Diderot, kurio naminis-darbinis chalatas, aprašytas viename jo laiškų, tapo laikmečio mados pareiškimu. 1882 m. parašytame tekste „Drabužio tinkamumas“ O. Wilde’as simpatizuoja feminizmo siekiams reformuoti moterų drabužius, kad jie taptų patogesni ir praktiškesni. Jis visiškai nemano, kad krinolinų ir korsetų reforma prieštarauja madai, priešingai, laiko ją modernumo ir progreso požymiu. Moteriškų drabužių funkcionalumas atspindi intelektualines amžiaus tendencijas. Būti moderniam ir šiuolaikiškam, vadinasi, pripažinti moterų emancipaciją tiek aprangoje, tiek politikoje. Feminizmas, O. Wilde’o nuomone, gali transformuoti visuomenę taip, kad „civilizuotas gyvenimas, pagaliau, taps vertas gyventi“.

I dalies pabaiga

Svarbiausia, ką žmonijai yra pavykę suprasti apie madą bėgant amžiams ir, įdomiausia, nepasikeitę iki šiol, – mada yra socialinis reiškinys. Mada kaip kostiumas, mada kaip tendencijų kaita, mada kaip apranga, galų gale, yra bendruomenės, kurioje ji randasi, produktas, todėl svarbus (ir tyrinėjamas) visų pirma socialiniu aspektu. Paprastai tariant, mada turi prasmę tik tada, kai egzistuoja aplinka, kuri gali suvokti skirtumą tarp to, kas madinga ir kas ne. Kodėl kažkas madinga ir kaip viena ar kita tampa madinga – jau tolesni klausimai, kuriuos panagrinėsime antroje straipsnio dalyje (laukite gegužės mėnesio numerio!). Čia pasinaudosiu puikia proga pastebėti, kad abejingumas – mirtinas ginklas mados atžvilgiu (galbūt dėl to mados pasaulis pandemijos metu nukentėjo beveik labiausiai. Mada, netekusi žiūrovų, praranda bet kokią prasmę).

Čia atsiranda puiki proga grįžti prie mados pasaulio dalyvių aptarimo, minimo straipsnio pradžioje. Mąstant logiškai, mes visi esame mados pasaulio dalis, nes visi vartojame vienokius ar kitokius produktus, daugiau ar mažiau stebime jos tendencijas. Net jei nestebime, tampame vartotojais vien todėl, kad perkame tas prekes, kurių yra mados (t. y. aprangos, batų, aksesuarų, interjero detalių ir kt.) parduotuvėse. Šiuo aspektu mados pasaulis labiausiai skiriasi nuo meno pasaulio, su kuriuo dažnai trokšta būti lyginamas ar net jį pranokti. Menas, kad ir kaip žiūrėsi, nėra tokia didelė kasdienybės dalis kaip apranga, todėl meno vartotojas tikrai nėra kiekvienas iš mūsų. O rengtis turime visi, ir dar kasdien. Tačiau mados pasaulis – tie, kurie madą kuria ir parduoda – net ir šiandien, socialinių tinklų amžiuje, kai bet kokia naujiena tampa vieša pirmiau nei apie ją paskelbia koks nors oficialus šaltinis, vis dar laiko save išskirtine kasta (nors aš sakyčiau gal labiau sekta), suprantančia madą žymiai geriau ir labiau nei tie, kuriems ji iš esmės yra skirta, t. y. jos vartotojams. Todėl, jų nuomone, suprasti madą gali tik tie, kurie yra vienaip ar kitaip su ja tiesiogiai susiję: ją studijuoja, kuria, parduoda ar reklamuoja. 2 proc. apskaičiuoti gan santykinai, įvertinus dirbančių Lietuvos lengvosios pramonės (pagrindinių mados gamybos šakų – tekstilės ir pan.) srityje skaičių ir pridėjus dar keletą tūkstančių smulkių įmonių, siuvančių nedaug drabužių, darbuotojų ir Vilniaus dailės akademijos Mados dizaino katedros profesūrą, taip pat kelių mados dizainerius ruošiančių kolegijų dėstytojus, ir, žinoma, visus jų studentus. ☺

Tikiuosi,  šis tekstas papasakojo kažką naujo taip pat ir šiems tikriems mados erdvių veikėjams.

Rašė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakulteto docentė.Doc. dr. Kristina Stankevičiūtė.