Tradicija atminti

„Tai reikšminga tradicija tapęs renginys, kuris itin reikalingas miestui. Jo metu prisimename tautiečius, išėjusius ir atidavusius savo gyvybę už Lietuvos laisvę, – sakė Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) vadovas Benjaminas Želvys. – Susirinkę miestiečiai kartu ne tik pagerbia istorinę atmintį, bet įžiebia patriotiškumo ir tvirtybės jausmą savo bendryste.“

Anot dirigento Jono Janulevičiaus, net ir praėjus daugiau nei 50 metų nuo tos dienos, kai R. Kalanta atidavė savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės, vis dar yra daug žmonių, manančių, kad laisvė yra duotybė ir prigimtinė teisė. „Šiems piliečiams būtina priminti, kokia yra laisvės kaina. Šių dienų sukrečiančių įvykių fone tai būtina, nebijant sutirštinti tikrųjų spalvų“, – sako menininkas.

Kita svarbia šios dienos minėjimo priežastimi dirigentas vadina jaunimą, būtinybę jų širdyse išsaugoti R. Kalantos atminimą. „Plačiai ir skambiai minėdami šią dieną, mes prisidedame prie šio įsipareigojimo. Jaučiame, kad tai labai svarbus istorinis įvykis Lietuvos laisvės kelyje. Minint R. Kalantos auką, jau treti metai iš eilės Kauno valstybinis muzikinis teatras šiai dienai ruošia vis kitą atminimo simbolį. 2022 m. įvyko Kipro Mašanausko roko operos „1972“ premjera, 2023 m. – Jeroslavo Cechanovičiaus „Requiem“, o šiemet ruošiame Z. Bružaitės „Requiem. Laisvės vardan“, – pastebėjo J. Janulevičius.

Amžina ramybė

Būtent requiem žanras tinkamiausiai atspindi jausmus, kuriuos patiriame prisimindami R. Kalantos ir kitų tautiečių aukas. Žanro pavadinimas kilęs iš krikščioniškosios laidotuvių liturgijos „Requiem aeternam dona eis, Domine“ („Amžiną ramybę duok jiems, Viešpatie“). Seniausi krikščioniškųjų gedulinių apeigų paminėjimai mus pasiekia iš II a., ankstyviausi tekstai iš VIII–XIX a. šaltinių, o seniausios choralinės giesmės – iš X a.

Pirmasis šio žanro kūrinys, nors ir nepilno ciklo, priskiriamas XV a. prancūzų ir flamandų kompozitoriui Johannesui Ockeghemui.

Viduramžiais, baroko, klasicizmo laikotarpiais requiem sudarydavo dvylika dalių ir tokio kūrinio plano buvo laikomasi, o jau nuo XIX a. pradėta kiek laisviau, įvairiau traktuoti requiem struktūrą. Dauguma XVII–XVIII a. gedulingų mišių buvo kuriamos ypatingomis progomis – didikų ir bažnyčios vadovų laidotuvėms, mirties metinėms, jas pradėta atlikti ir iškilių asmenybių mirties proga. Tokios tendencijos išliko iki šių dienų. Requiem – tai stambios formos koncertinė kompozicija chorui, solistams ir orkestrui.

Skausmingi akcentai

Muzikinio teatro sodelyje nuskambėsiančio kompozitorės Z. Bružaitės „Requiem“ užuomazgos gimė prieš daugelį metų Vėlinių laikotarpiu, apmąstant mūsų visų laikinumą, aplinką, tarpusavio santykius, laikinai svarbius dalykus ir užgyventų daiktų vertes.

„Šio kūrinio natos augo keliolika metų – iš lėto, galvojant apie savo šalį, jos istoriją, mažus ir didelius savo darbais, dvasia ir pasiryžimais žmones. Apie tuos, kurie sudegė iš meilės savo šaliai, savo svajonėse matė laisvą ir klestinčią Lietuvą“, – atviravo kompozitorė.

Z. Bružaitės „Requiem“ pirmą kartą nuskambėjo 2015-aisiais, atliktas Kauno valstybinio choro ir Kauno miesto simfoninio orkestro. 2022 m. kūrinys, jau atliekamas valstybinio choro „Vilnius“ ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, sugrįžo kaip paminklas simboliniam didvyriui, artikuliuodamas istorines žmonijos kančias.

„Kai 2022 m. buvo minimas R. Kalantos žūties 50-metis, teko prisidėti rengiant parodą „1972. Pramušti sieną“. Tiek naujų ir gilių atradimų buvo patirta apie Kauno pavasarį, R. Kalantos laiką, nenumaldomą laisvės siekį, kuris tvyrojo ir simboliais liejosi visur – muzikoje, dailėje, teatre, šokyje. Taip atsirado nauja redakcija „Requiem. Laisvės vardan“, kurioje į lotyniškų numerių seką įaudžiamos dainos lietuviškais tekstais. Naujų dalių – dainų – įvedimas tampa nusilenkimu praeityje pasodintam lietuviško roko daigui, R. Kalantai, mus į šią dieną vedusiems laisvės šaukliams, meile savo kraštui degusiems Lietuvą“, – pasakojo kompozitorė.

Šio kūrinio natos augo keliolika metų – iš lėto, galvojant apie savo šalį, jos istoriją, mažus ir didelius savo darbais, dvasia ir pasiryžimais žmones.

Naujausią kūrinio redakciją išgirs ir šiemet gegužės 14-osios vakarą Miesto sode R. Kalantos atminimą pagerbsiantys miestiečiai. Lyginant su tradicinio requiem sąranga Z. Bružaitės kūrinys yra kiek kitoks: jį sudaro ne dvylika, bet keturiolika dalių. Opusas skirtas šešiems solistams, chorui, ritmo grupei ir orkestrui.

„Ritmo grupės dėka akademinė muzika ir solidi šio žanro prigimtis trumpam nuneša į džiazo ir roko muzikos erdves. Tokį lengvą nuskridimą įprasminau soliniais numeriais, kuriems sukūriau ir tekstus“, – sako kompozitorė.

Plastiškas akademinio ir lengevsnės muzikos suliejimas yra jos kūrybos skiriamasis bruožas, daugeliui atpažįstamas iš nesudėtingo, tačiau įtaigaus, emocionalaus muzikinio naratyvo.

Kviečia susitelkti

Renginyje dalyvaus Valstybinis choras „Vilnius“, KVMT simfoninis orkestras, vadovaujamas vyriausiojo dirigento J. Janulevičiaus, solistai Ingrida Kažemėkaitė, Gabrielė Kuzmickaitė, Raminta Vaicekauskaitė, Martynas Beinaris, Žygimantas Galinis, Mindaugas Zimkus. Aktorius Gintaras Mikalauskas skaitys specialiai šiam renginiui poeto Arno Ališausko sukurtus eilėraščius.

Per penktą veiklos dešimtmetį žengiančio choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas prisimena Z. Bružaitės „Requiem“ premjerą.

„Panašios tematikos kūriniai chorui „Vilnius“ tikrai ne naujiena. Kiekvienais metais atliekame 2-3 šios arba panašios tematikos stambios formos kūrinius. Šio renginio metu kauniečiai išvys pilną mūsų choro sudėtį – 43 dainininkus. Drauge paminėkime amžinas vertybes – laisvę, nepriklausomybę, taiką ir atviro pasaulio džiaugsmą“, – kvietė A. Dambrauskas.

„Dramatiškame šių dienų fone vis dažniau galvoje praskrieja mintys, kad esame šiandien laimingi, dėkingi už laisvės dovaną, tačiau ji gali būti labai trapi. Reikia būti budriems ir sutelktai vieningiems“, – muzikui antrino ir Z. Bružaitė.

Kas? R. Kalantos aukai pagerbti – Zitos Bružaitės „Requiem. Laisvės vardan“.

Kur? Muzikinio teatro sodelyje.

Kada? Gegužės 14 d. 17 val.