Vieną vakarą, skaitydama sūnui senovės mitą, ji pagalvojo apie tai, kad vertėtų į ano meto legendas ir pasakojimus pažvelgti ne iš vyrų, o iš moterų herojų perspektyvos. Taip gimė pirmoji rašytojos knyga „Ariadnė“, prikėlusi užmirštus moterų personažus graikų mituose.

Debiutinė J. Saint knyga „Ariadnė“ akimirksniu tapo „Sunday Times“ bestseleriu. Netrukus pasirodė dar du bestseleriai – „Elektra“ ir „Atalanta“, o šiomis dienomis Jungtinėje Karalystėje išleistas naujausias rašytojos mitologinis perpasakojimas – „Hera“.

Knygų autorė pasakoja, kad ją visada traukė mituose paslėptos moterų istorijos. Buvusi literatūros mokytoja šiandien su vyru ir dviem vaikais gyvena Jorkšyre, skaito klasikinės literatūros paskaitas Londono „King’s College“ ir dirba rašytoja.

Įprastai gana uždarą gyvenimą gyvenanti J. Saint specialiai Lietuvos skaitytojams atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus. Išvertė Augustė Gittins.

– Daug metų mokykloje mokėte vaikus literatūros. Ar jiems patikdavo pamokos, kuriose nagrinėdavote senuosius mitus?

– Antikos mitologiją jie mielai nagrinėdavo, šias pamokas, prisimenu, vaikai labai mėgdavo. Mitai žadina kūrybiškumą, – jie ne tik įdomūs, bet ir atpažįstami. Juk kalba apie žmogaus prigimtį. Juos skaitantiems moksleiviams ir studentams gana lengva atrasti temas, su kuriomis galima nesunkiai susitapatinti, o vėliau stebėti, kaip mitų modeliai atsikartoja literatūros kūriniuose, kaip vystosi anų laikų idėjos šiandien. Be to, mitologijoje gausu monstrų ir magijos, dievų ir kovų, tragedijų ir dramų – kam tai gali nepatikti?!

– Kaip jums kilo mintis mitus išversti į šiuolaikinę kalbą? Kokį kelią rinkotės juos pasakodama šiuolaikiniams skaitytojams?

– Rašytojai, man rodos, visada domėjosi mitologija. Nuo tada, kai senovės graikų poetai ir dramaturgai rėmėsi mitais, kad papasakotų savo istorijas. Visada mėgau skaityti įvairias mitų versijas, o kartą dar tada mažam savo sūnui skaitydama Tesėjo ir Minotauro knygą pradėjau galvoti apie Ariadnę. Atėjo mintis, kad, jei į Tesėją žiūri iš jos perspektyvos, drąsus, pabaisą nužudęs herojus išnyksta, matai bailį, kuris likimo valiai saloje palieka jį mylinčią moterį, kad pats vienas prisiimtų šlovę. Ši istorija mane privertė susimąstyti apie tai, kiek daug svarbių dalykų slypi gerai žinomose pasakose ir legendose. Iškėlę į jų centrą moteris, juose galime išskaityti visiškai naujas prasmes.

– Išties, jūsų knygose pagrindinė herojė yra moteris, nors anuomet pasakojimo centre dažniausiai atsidurdavo vyrai. Kaip manote, kas lėmė tokį vaidmenų pasikeitimą? Kokią žinią norėjote perduoti skaitytojams?

– Man patinka graikų mitologija, bet graikų mitai mums visada buvo pristatomi per itin vyrišką prizmę. Manau, pasakojimas yra nepaprastai svarbus, kad galėtume suvokti, kas esame. Istorijos, kurias pasakojame apie save, padeda suprasti mūsų vaidmenį pasaulyje ir tai, kuo galime būti. Jei istorijose vyrams visada skiriamas pagrindinis vaidmuo, mes suvokiame žinią, kad moterys yra mažiau svarbūs, antraeiliai veikėjai. Aš norėjau perkelti jas į dėmesio centrą ir parodyti, kad moterys gali būti galingos, savarankiškos ir turėti veikimo laisvę.

– Apie ką kalba jūsų asmeninės patirtys? Ar savo gyvenime esate patyrusi sunkumų dėl to, kad esate moteris?

– Manau, kiekviena moteris yra turėjusi tam tikros seksizmo patirties. Judėjimo „Me Too“ reiškinys socialinėje žiniasklaidoje parodė, kaip dažnai moterys patiria priekabiavimą ir neapykantą, – man buvo galingas motyvas kalbėti. Jaučiau, kad kolektyvinis, garsiai kalbančių moterų balsas buvo svarbus kultūrinis momentas ir kad visada jį norėjau įtraukti į savo romanus, ištirti, kaip patriarchatas ištisus šimtmečius moteris stabdė. Dabar yra kaip tik tas laikas, kai metame iššūkį tokiam suvokimui, pasisakome prieš.

– Kaip manote, ar antikos laikais moterys turėjo bent mažiausią galimybę kovoti už savo gyvenimą ir meilę?

– Manau, kad didžioji dalis moterų istorijos prarasta, nes ji nebuvo laikoma verta fiksuoti ir saugoti. Yra daugybė dalykų, kurių negalime žinoti apie moterų gyvenimus praeityje, nes niekas nemanė, kad juos svarbu užrašyti. Galima tik spėti, kad mitologijoje atsiradusios Klitemnestra, Elektra ar Kasandra rodo, jog ambicingos ir stiprios moterys egzistavo ir jos nebuvo paliktos užmarštyje. Nors mitai nėra pasakojimai apie tikrovę, juose vis dėlto galima rasti istorinių momentų, pamatyti sudėtingų, daugialypių, stiprių ir ryžtingų praeities moterų atvaizdus.

– Esate sakiusi, kad „Ariadnė“ buvo jūsų kūrybinis pabėgimas, kūrinys be lūkesčių, parašytas sau. Vis dėlto, knyga tapo bestseleriu, kokia paslaptis?

– Norėčiau ir aš žinoti! Manau, kad svarbiausia yra rašyti apie tai, kas tikrai stipriai tave domina ir jaudina. Jei jums patinka, ką rašote, tikėtina, kad kažkam patiks ir skaityti. Mėgavausi knygos rašymo procesu, matyt, todėl, kad neturėjau lūkesčių, taigi – ir spaudimo. Mane nuoširdžiai nustebino, kaip skaitytojai priėmė „Ariadnę“ ir kaip stipriai susitapatino su knyga. Nesitikėjau.

– Po pirmosios knygos sėkmės jums buvo pasiūlyta rašyti dar vieną knygą. Taip gimė „Elektra“, vėliau – „Atlanta“. Kokios įtakos tai turi procesui – kai rašai įgyvendindama savo sumanymus ir kai knyga užsakyta, iš jos daug tikimasi?

– Rašyti „Elektrą“ buvo sudėtinga dar ir dėl mus ištikusios pandemijos, per kurią didžiąją laiko dalį praleidau užsidariusi namuose su vaikais. Gyvenome pasaulyje, kuris staiga tapo labai mažas ir suvaržytas, o romaną persmelkianti klaustrofobija ir baimė atspindėjo tai, kas vyksta tikrovėje. Tikrai jaučiau nerimą, kad knyga neatitiks „Ariadnės“ standartų, bet kaskart, rašydama naują romaną, jaučiu, kad mokausi ir tobulėju. Nežinau, kaip ši knyga gyvens savo gyvenimą, ar ji bus sėkminga, tačiau, kol jaučiu, kad einu į priekį, kad tobulinu savo amatą, galiu didžiuotis tuo, ko pasiekiau.

– Egzistuoja ne viena antikinio mito apie Ariadnę ir Elektrą versija, kuria rėmėtės jūs? Kas jus žavi šių moterų istorijose?

– Į savo atpasakojimus visada stengiuosi įtraukti kelias mitų versijas, tada jas supinu su savo pasakojimo elementais, kad istorija skambėtų naujai. Man patinka jungti skirtingus senovinius šaltinius, kad sukurčiau savitą pasakojimo lauką, bet manau, kad svarbiausias aspektas yra sukurti personažą. O tai reiškia, gilintis, kodėl mituose žmonės elgiasi taip, kaip elgiasi. Istorijose paprastai mes sekame įvykius, tačiau mane ypač žavi, kai suprantu veiksmo priežastis. Svarbiausia yra suprasti, kas galėjo būti šios moterys.

– Iš daugybės mitų pasirinkote mitus apie Ariadnę, Elektrą, Klitemnestrą ir Kasandrą. Kodėl ne garsiausios antikos mitų moterys – Elena, Penelopė, Medėja?

– Mane patraukė moterys, kurių istorijos buvo šiek tiek labiau paslėptos. Jos visos yra herojės, kurių mitai, laikui bėgant, rezonuoja. Norėjau, kad šiuolaikiniai skaitytojai pajustų, jog jos tikros ir gyvos, tos mitų moterys.

– Šiuolaikiniame pasaulyje mintis apie žmogų, kuris mato artėjančią nelaimę, bet juo niekas netiki, yra itin aktuali. Kaip manote, ar būtent rašytojų ir menininkų balsas, sklindantis iš jų kūrinių, yra geriau girdimas?

– Tikrai jaučiau, kad Kasandra šiuo požiūriu yra nesenstanti figūra. Ji – psichologinės manipuliacijos auka, nes visi aplink sako, kad ji pamišusi. Tačiau Kasandra žino tiesą ir toliau kovoja, kad ja patikėtų, kad žmonės dar kažką galėtų pakeisti, kol ne vėlu. Sunku būti žmogumi, kuris sako tai, ko kiti nenori girdėti!

Turbūt yra lengviau per rašymą ar meną tyrinėti sudėtingas temas. Gali uždėti filtrą, įgalinantį žmones labiau įsitraukti ir pajausti, ką nori pasakyti kūrėjas.

– Trečioji jūsų knyga skirta Atalantai, netrukus pasirodys ir ketvirtoji – „Hera“. Rodos, įkvėpimas mituose yra nesibaigiantis?

– Atalanta buvo vienintelė moteris, prisijungusi prie Jasono, kai šis su argonautais ieškojo auksinės vilnos! Tai nuostabi herojė – drąsi, bebaimė, pasiryžusi sukurti savo legendą pasaulyje, kuriame dominuoja herojai vyrai. Rašyti jos istoriją buvo tikras džiaugsmas.

Egzistuoja daugybė mitų, o juose – tiek daug skirtingų ir įdomių moterų, kurios mane įkvepia! Išties mane dominančių temų mitologijoje – daugiau, nei galiu įveikti...

– Yra sakoma – laikai keičiasi, tačiau jausmai ir žmogaus širdis – ne. Kaip toli savo esybe nukeliavome nuo antikos?

– Mitologija yra grandinė, per šimtmečius jungianti mus su antika. Man atrodo neįtikėtina ir labai vertinga, kad šiandien galime pasakoti tas pačias istorijas, kuriomis žmonės dalijosi prieš tūkstančius metų, kad vis dar galime jas pajausti ir su jomis susitapatinti. Visuomenė šiandien gali atrodyti visiškai kitaip, tačiau mitologija mums primena apie bendrą buvimo žmogumi patirtį ir tai, kaip mažai ji kinta ne tada, kai keičiasi visa kita.