Kas belaimėtų šiuos rinkimus, aišku viena – susiskaldymas JAV visuomenėje niekur nedings. Tai akivaizdžiai patvirtina protesto reakcijos į D. Trumpo pergalę 2016 m. ir nedidelis „maištas“ Vašingtone, J. Bidenui nugalėjus 2020-iais. Tiek respublikonų, tiek demokratų rėmėjai dėl susiskaldymo kaltina vieni kitų kandidatus, tačiau abi partijos vėl siūlo amerikiečiams rinktis tarp šių dviejų politikų, tuo lyg parodydamos, kad nesiruošia užbaigti priešpriešos visuomenėje.

JAV politikos apžvalgininko Mindaugo Montvilo teigimu, kitų kandidatų šių metų rinkimuose tiesiog negalėjome išvysti: D. Trumpas gavo rinkėjų pasitikėjimo mandatą, o J. Bidenas siekia posto „pagal išankstinius nustatymus“, kaip dabartinis Baltųjų Rūmų šeimininkas, ir visos kalbos apie demokratų kandidato keitimą teliks kalbomis.

Tuo metu Ukrainai, Lietuvai ir kitoms mūsų regiono valstybėms telieka gerbti amerikiečių pasirinkimą ir pragmatiškai vertinti perspektyvas, net jei jos mums gali pasirodyti nemalonios ar neteisingos. Ne Rusija ir ne mūsų regionas yra prioritetas Vašingtonui, ir tai yra faktas, prie kurio teks taikytis.

– Po pirmųjų televizijos debatų įvyko beveik neįsivaizduojamas dalykas – demokratų stovykloje pasigirdo kalbos apie tai, kad vietoje J. Bideno reikia pasirinkti kitą kandidatą. Ar tai įmanoma?

– Tai labai sunku padaryti. Lengviausias kelias tai pasiekti – įkalbėti J. Bideną trauktis savo noru. Šiuo metu jis turi pakankamai delegatų, kurie tiesiog privalės už jį balsuoti rugpjūtį vyksiančioje demokratų konvencijoje. Pats J. Bidenas niekada nerodė jokių tokio apsisprendimo signalų, todėl galima manyti, kad šis kelias nebus pasirinktas.

Visi kiti variantai yra skaldantys partiją ir labai pavojingi bei niekada anksčiau neišbandyti. Teisiškai, arba kitaip sakant teoriškai, įmanoma priversti J. Bideną pasitraukti dar nebaigus kadencijos dėl sveikatos būklės, tačiau praktikoje tai be galo sudėtinga.

Be to, kiltų praktiniai klausimai, kurių sprendimui taip pat nėra jokio veikiančio mechanizmo. J. Bideno kampanijai paaukota daug pinigų ir kandidato keitimo atveju, tuos pinigus reikėtų formaliai perleisti kito kandidato kampanijai. Niekas nežino, kaip tai padaryti.

Debatuose abu kandidatai stengėsi emociškai paveikti rinkėją. Scanpix nuotr.

– Stebint pirmuosius debatus, susidarė įspūdis, kad tai ne dviejų prezidentų diskusija, o kaimynų pensininkų kivirčas. Kaip jūs vertinate abiejų kandidatų pasirodymą?

– Vaizdas tikrai buvo nekoks. Apskritai, reikia pastebėti, kad šių debatų formatas buvo kiek nestandartinis. J. Bideno stovykla iškėlė nemažai jai palankių sąlygų, su kuriomis respublikonai, beje, sutiko, o tai rodo, kad jie jautėsi esantys gerokai pranašesni.

Debatai vyko tikrai J. Bidenui palankesnio CNN eteryje. Nebuvo gyvos auditorijos, kuri yra D. Trumpo „gyvybės šaltinis“. Nustatytas griežtas atsakymų laikas, po kurio išjungiami mikrofonai ir taip toliau. Visa tai buvo demokratų iškeltos sąlygos, tačiau ir jos nepadėjo J. Bidenui įgyti pranašumo.

Abu kandidatai pasirodė nekaip. Daug kam kilo klausimų dėl J. Bideno kognityvinių gebėjimų, o D. Trumpas kalbėjo, apie ką norėjo, o ne apie tai, ko buvo klausiamas. Jis stengėsi parodyti rinkėjams, koks yra gyvybingas ir darė tai su visais jam būdingais trūkumais. Kita vertus, galima sakyti, kad tą kartą jis elgėsi net santūriau, nei jam įprasta. Beje, pasak neoficialių šaltinių, debatų moderatoriams buvo liepta pernelyg nerodyti palankumo J. Bidenui ir jie iš esmės leido D. Trumpui kalbėti, ką jis norėjo ir ignoruoti klausimus.

Galiu pritarti jūsų išsakytam įspūdžiui: tie debatai nebuvo idėjų kova, o veikiau dviejų vienas kito nuoširdžiai nekenčiančių žmonių apsižodžiavimas. Abu siekė paveikti žiūrovą grynai emociniame lygmenyje.

2020 m. J. Bidenas šiek tiek pagudravo bendrapartiečių atžvilgiu, leisdamas suprasti, kad eina tik vienai kadencijai.

– Kaip vertinti abiejų partijų elgesį visuomenės susipriešinimo akivaizdoje? Kai pirmą kartą laimėjo D. Trumpas – dangus griuvo. Kai laimėjo J. Bidenas – vėl dangus griuvo. Abi partijos kaltina oponentų kandidatus didinant susipriešinimą, bet abi vėl „stumia“ tuos pačius kandidatus.

– D. Trumpo atveju, atsakymas labai paprastas: toks buvo rinkėjų noras, o Respublikonų partijoje jis yra labai gerbiamas. Prisiminkite 2016 m.: respublikonų viršūnės labai nemėgo D. Trumpo ir kūrė jam kliūtis, bet ilgainiui turėjo pasiduoti, nes D. Trumpas laimėjo paprastų žmonių simpatijas.

Kažkas panašaus nutiko ir šį kartą. Prieš pusantrų metų visai tikėtinu kandidatu atrodė Floridos gubernatorius Ronas DeSantis, subūręs stiprią komandą, rimtai dirbęs ties įvaizdžiu ir nesiskundęs finansinių rėmėjų dėmesio stoka. Bet D. Trumpas jį sutriuškino ir padarė tai visiškai sąžiningai. Tokia rinkėjų valia. Respublikonų elektorato dauguma mano, kad D. Trumpas nusipelnė antros kadencijos.

J. Bideno atveju, viskas dar paprasčiau. Pagal nuo seniausių laikų veikiančią nerašytą taisyklę, jei pareigas einantis prezidentas pareiškia norą siekti antros kadencijos, jis automatiškai gauna partijos paramą.

Beje, 2020 m. J. Bidenas šiek tiek pagudravo bendrapartiečių atžvilgiu, leisdamas suprasti, kad eina tik vienai kadencijai, o po to perleis estafetę Kamalai Harris. Kai pasirodė, kad jis ketina siekti antros kadencijos, nepatenkinti buvo daugelis demokratų, bet nebėra ką daryti – dabartinėje situacijoje jį pakeisti galima tik pačiam J. Bidenui sutikus, o to jis neketina daryti.

Joe Bideno žmona Jill  – „įtakingiausia“ prezidento aplinkos figūra. Scanpix nuotr.

– Bendraujant su amerikiečiais teko ne kartą girdėti nuomonę, kad didžioji JAV problema yra ne J. Bidenas arba D. Trumpas, o tai, kad pusės milijardo nacija tik juos tegali pasiūlyti. Kaip vertinate tokią nuomonę?

– Man šis sentimentas nepriimtinas. Manau, kad tokį vertinimą kursto nusivylimai ar pyktis. Kaip jau minėjau, respublikonai turėjo visą plejadą kandidatų ir kai kurie jų buvo tikrai neblogi, tačiau jie neužkariavo rinkėjų simpatijų. Vadinasi, daugumai patinka D. Trumpas ir šiuo atveju, galima sakyti, matome tiesioginės demokratijos veiksmą.

– Klausantis jau ir demokratų stovykloje vis garsiau skambančių kalbų apie prastą J. Bideno sveikatos būklę, kyla konspirologinis klausimas: jei J. Bidenas iš tiesų yra neįgalus, tai kas gi valdo Baltuosius Rūmus?

– Valdo „kolektyvinis Bidenas“. Yra komandos žmonės, priimantys sprendimus. Sunku pasakyti, kas administracijoje yra įtakingiausias. Greičiau kalbame apie skirtingas stovyklas, ką rodo tam tikri veiksmai užsienio politikoje, leidžiantys spėti, kad pavyzdžiui Antony Blinkeno ir Jake’o Sullivano nuomonės ganėtinai skiriasi. Vyksta užkulisiniai „pasistumdymai“. Sklinda kalbos, kad atskirą įtakos grupę sudaro net Baracko Obamos aplinkos žmonės. Galime tik spėlioti.

O asmeniškai labiausiai prezidentą į priekį stumia jo žmona Jill. Būtent ji nuolat lydi jį į sceną, skatina aplodismentus ir drąsina šūkiais „Joe, tu puikiai pasirodei!“. Taip buvo ir po mūsų aptartų pirmųjų debatų.

– Remiantis tuo, ką matome šiandien, už kurio kandidato pergalę statytumėte pinigus lažybų kontoroje?

– Nesu lošėjas, bet į lošimų industriją šiuo atveju siūlyčiau žiūrėti visai rimtai. JAV lažybų kontorų koeficientai rodo, kad po pirmųjų debatų labai sustiprėjo D. Trumpo pozicijos. Pastebėsiu, kad čia žmonės „balsuoja pinigais“ ir kai kuriais atžvilgiais lažybų koeficientai yra patikimesnis rodiklis, nei visuomenės nuomonės apklausos.

Tiesa, nepamirškime, kad JAV rinkimuose nereikia koncentruotis į bendrą rinkėjų nuotaiką, nes galutinį rezultatą lemia rezultatai konkrečiose valstijose. Viskas spręsis penkiose – septyniose „svyruojančiose“ valstijose. Beje, šiandien ir jose pirmauja D. Trumpas. Bet kuriuo atveju, laiko dar daug ir jokių užtikrintų prognozių dar negali būti.

Mindaugas Montvilas. Asmeninio arch. nuotr.

– Kaip vertinate Ukrainos žiniasklaidoje dominuojančią nuostatą, kad D. Trumpo pergalė būtų blogas scenarijus Ukrainai ir greičiausiai visam mūsų regionui?

– Ukrainoje tokia nuomonė tikrai labai pastebima, kaip, beje, ir nemaža dalimi Lietuvoje. Aš nepulsiu sakyti, nei kad viskas būtų gerai, nei kad viskas būtų blogai. D. Trumpo aplinkoje ir Respublikonų partijoje apskritai yra mums nepalankių reiškinių. Pirmiausiai – izoliacionistinės nuotaikos, šiaip jau, periodiškai iškylančios Amerikos istorijoje. Dalis amerikiečių nuoširdžiai nemato prasmės remti Ukrainą ir tikrai dauguma mano, kad daug svarbesni regionai yra Vidurio Rytai ir ypač Tolimieji Rytai. Tuo pat metu jaučiasi atšalimas NATO plėtros į Rytus atžvilgiu.

Vis dažniau girdisi gana įtakingų balsų, raginančių palikti Europos reikalus tvarkyti patiems europiečiams.

Dalis amerikiečių nuoširdžiai nemato prasmės remti Ukrainą ir tikrai dauguma mano, kad daug svarbesni regionai yra Vidurio Rytai ir ypač Tolimieji Rytai

Dar nemalonesnė tendencija yra ta, kad vis daugiau ištikimiausių D. Trumpo šalininkų Respublikonų partijoje, žiūrėdami į Europą, nori matyti Rusiją kaip sąjungininkę, o ne priešę. Gerai, kad bent jau kol kas jų nedaug – apie 7 proc. respublikonų. Turint omenyje, kokius galingus propagandinius resursus tam skyrė Rusija, 7 proc. dar yra palyginti nedidelis skaičius, bet žinoma, pats prorusiškos „frakcijos“ egzistavimas mums yra bloga žinia.

– Izoliacionistai vertina Ukrainą ir mus vienodai ar visgi yra skirtis tarp kariaujančios šalies ir JAV sąjungininkų Rytų Europoje vertinimo?

– Dominuojanti izoliacionistų nuomonė yra ta, kad Rusija toliau, tai yra per mūsų sieną, tikrai nepuls, nes neturi nei galimybių, nei tokių planų. Jie svarsto, kad Rusija gal ir turi kažkokias „teises“ į Ukrainą, o labiau į Vakarus esančios Europos šalys – kitas reikalas.

Mums viskas atrodo „juoda – balta“, o JAV visuomenėje yra tikrai dalis žmonių, abejojančių, ar vertėjo plėsti NATO į Rytus. Taip pat raginčiau nemanyti, kad amerikiečiai virsta tiesiog prorusiška publika ir viskas labai blogai: 70 proc. tų pačių, mano jau minėtų, ištikimiausių D. Trumpo rėmėjų iš MAGA „frakcijos“ mano, kad JAV interesus labiau atitinka Ukrainos pergalė šiame kare. Siūlyčiau nepasiduoti pesimizmui – prorusiškos nuotaikos yra menkos, o Ukraina yra vis dar svarbi Vašingtonui ir jei dabar matome tam tikrų neigiamų tendencijų, po rinkimų viskas susirikiuos į savo vietas.

Derėtis su Rusija V. Zelenskį ateityje gali spausti tiek respublikonų, tiek demokratų administracija. Scanpix nuotr.

– Dar viena paplitusi nuomonė: jei laimi J. Bidenas – gauname gal kiek vangius, bet nuspėjamus geriečius demokratus, o jei D. Trumpas – apskritai neaišku, ko tikėtis.

– Aš su šiuo teiginiu nesutinku, tačiau suprantu jo logiką. Yra ženklų, kad į D. Trumpo komandą taikantys žmonės gali siekti Ukrainos klausimo sprendimo kuo greitesnėmis derybomis, o tai neišvengiamai reikštų teritorines nuolaidas Rusijai. Iš kitos pusės, net ir jie nesiūlo „uždaryti“ klausimą ir viską numesti toliau tvarkytis europiečiams. Vienas iš siūlymų yra kuo labiau apginkluoti Ukrainą (nepriimant į NATO, bet skatinant integraciją į ES), o Rusijos tolesnį elgesį tiesiogiai sieti su sankcijomis, tuo pat metu stiprinant NATO Rytinį flangą.

Patinka mums tai, ar ne – didžioji grėsmė Vašingtonui yra Kinija ir amerikiečiai nemato jokios naudos iš to, kad į kampą įvaryta ir sudaužyta Rusija taptų Pekino vasale.

Tai nėra tai, ko norime mes, o tuo labiau ukrainiečiai, bet turime suprasti, kad nemažos dalies amerikiečių požiūriu, toks kelias daug perspektyvesnis, nei dabar vykstantis išsekimo karas. JAV vadovaujasi labai pragmatiniais sumetimais ir labai atidžiai vertina globalias grėsmes, tarp kurių Rusija tikrai nėra pirmoji.

Amerikiečius kur kas labiau neramina galimas konfliktas Tolimuosiuose Rytuose, jei Kinija nuspręstų jėga pasiimti Taivaną. Vašingtonas tam nepasiruošęs. Be to, skirtingai nuo Ukrainos, grėsmė Taivanui yra tiesioginė grėsmė JAV, nes susijusi su puslaidininkių pramone. Todėl JAV turės skirti vis daugiau išteklių ir pajėgumų Tolimųjų Rytų regionui ir tokiomis aplinkybėmis greitesnio Ukrainos karo sprendimo nori ne tik respublikonai, bet ir demokratai – įšaldyti konfliktą, neleidžiant Rusijai pasiekti pergalės, o tuo labiau puoselėti tolesnių teritorinės ekspansijos ambicijų.

Patinka mums tai, ar ne – didžioji grėsmė Vašingtonui yra Kinija ir amerikiečiai nemato jokios naudos iš to, kad į kampą įvaryta ir sudaužyta Rusija taptų Pekino vasale. Rusija dabar kaip tik juda ta linkme ir tai visai neatitinka Amerikos interesų. Ir mes negalime to ignoruoti.