Dar praėjusią savaitę JAV žiniasklaidoje su viltimi prabilta apie galimą derybų dėl paliaubų sėkmę, tačiau netrukus „Hamas“ paskelbė, kad traukiasi iš derybų. Pareiškimą sunku pavadinti netikėtu, nes jei viešojoje erdvėje pasirodžiusios paliaubų susitarimo sąlygos tikros, jos nepalankios „Hamas“ teroristams.

Kaip portalui kauno.diena.lt teigė karybos apžvalgininkas Egidijus Papečkys, viena iš iškeltų sąlygų nurodė teroristams paleisti tris dešimtis įkaitų, kas, „Hamas“ supratimu, atima iš jų spaudimo svertus ir daro pažeidžiamais galingesniems Izraelio smūgiams.

Bene dar didesnė problema – kas valdytų Gazą po paliaubų sudarymo. Izraeliui nepriimtina, kad valdžioje liktų „Hamas“, o pastariesiems dar labiau nepriimtina perleisti valdžią nuosaikiesiems „Fatah“ ir galbūt leisti užtikrinti saugumą tarptautiniam kontingentui iš kitų arabų valstybių.

Taikos viltys gerokai priblėso ir kraujas Gazoje liesis toliau. Maža to, eskalacija Pietuose tiesiogiai veikia situaciją Šiaurėje – antro fronto atidarymas Libane darosi vis labiau tikėtinas.

– „Hezbollah“ pradėjo karo veiksmus prieš Izraelį ne iš karto po spalio 7-oios atakos. Kas paskatino rengti atakas prieš Šiaurės Izraelį? „Hamas“ pagalbos prašymas? Irano paliepimas?

– Vienareikšmiškai Irano nurodymas. „Hezbollah“ aktyvumas, kaip ir aprūpinimas, visiškai priklauso nuo Teherano.

Iranas vengia tiesioginės konfrontacijos su Izraeliu, bet dalyvauja kare tiekdamas ginkluotę, informaciją ir kitaip remdamas teroristus. Matėme tiesioginį susikirtimą, kai smūgį sudavė Izraelis, o Iranas atsakė masine dronų ataka, tačiau pagrindinė Teherano veiksmų sritis – nuo jo priklausomos grupuotės, kurios yra Libane, Sirijoje, Jemene. Jų rankomis Iranas ir kariauja.

Nuo „Hezbollah“ aktyvumo prieš Izraelį tiesiogiai priklauso grupuotės gaunama finansinė parama/Scanpix nuotr.

– Izraelis perspėjo „Hezbollah“, kad nesiliovus apšaudymams, karas ateis į jų teritoriją ir „Hezbollah“ tai patys puikiai suvokia, bet nenusiramina. Tai reiškia, kad jie nebijo konvencinio Izraelio atsako?

– Supraskime, kad „Hezbollah“ veikia kaip organizuota nusikalstama grupuotė ir bet kokia įtampos eskalacija jai naudinga, nes reiškia didesnę finansinę paramą iš Irano ir kitų rėmėjų, kas savo ruožtu padeda išlaikyti valdžią namuose.

Galiausiai, „Hezbollah“ veikia ne tik ideologiniu pagrindu. Jos kovotojai yra apmokami, o jei viskas „ramu – gražu“ ir grupuotė nieko neveikia – nebus pinigų iš rėmėjų, reiškia, nebus kaip išlaikyti kovotojų.

Situacija yra kebli ir nei viena pusė neturi lengvų sprendimų pasirinkimo. „Hezbollah“ visai nenori izraelio įsiveržimo į Libaną, bet balansuoja ant skustuvo ašmenų, kiek galėdama, tiek palaikydama maksimalią įtampą. Jie mato, kad regiono valstybės ir Vakarai nuolat įkalbinėja Izraelį nepradėti operacijos Libane ir tikisi, kad Izraelis to nedarys.

Tuo pat metu visi supranta, kad Izraelis negali be galo kentėti atakas ir turi užtikrinti savo piliečių, savo valstybės saugumą. „Hezbollah“ apšaudymai daro didelę žalą, žūsta žmonės, civiliai priversti trauktis į atokesnius nuo sienos rajonus, didėja nesaugumo jausmas visuomenėje. Pagalvokime, ar mes patys ilgai kentėtume, jei per sieną nuolat lėktų raketos į mūsų pasienio miestus?

Visi supranta, kad Izraelis negali be galo kentėti atakas ir turi užtikrinti savo piliečių, savo valstybės saugumą

– Besitęsiantys karo veiksmai Gazoje tam tikra prasme naudingi premjerui Benjaminui Netanyahu, nes leidžia išvengti vidinių politinių problemų. Ar tai reiškia, kad antro fronto Libane atidarymas jam yra gundantis pasirinkimas dėl tų pačių priežasčių?

– Taip, jo laukia tyrimas dėl įtariamos korupcijos. Be to, pasibaigus karui jam teks atsakyti ir į labai sunkius klausimus dėl to, kodėl teroristai galėjo įvykdyti tokio didelio masto puolimą spalio 7-ąją. Juk atsakomybė tenka B. Netanyahu asmeniškai, jo kabinetui ir jo vadovaujamoms saugumo struktūroms.

Negalima teigti, kad B. Netanyahu kariauja vien todėl, kad jam tai politiškai naudinga, bet tam tikrą politinę naudą, kaip „šalutinį“ efektą, jis vis dėl to gauna, nes padeda išlikti valdžioje ir sumažinti milžinišką spaudimą vidaus politikoje.

– „Hamas“ yra žymiai silpnesnis priešininkas už galingiausia pasaulyje nevalstybine armija vadinamą „Hezbollah“, bet karas Gazoje tęsiasi jau 9 mėnesius ir pabaigos nematyti – Izraelis nesusitvarko. Ar jis turi pajėgumų kariauti dviem frontais?

– Nemanau, kad „nesusitvarko“ yra tinkamas vertinimas. Sugriovimai Gazoje dideli, bet Izraelis nelygina jo su žeme ir nesiekia okupuoti. Izraelio taktika yra kitokia ir jis nuosekliai jos laikosi. Ar Izraelis turi jėgų pradėti operaciją Libane? Be abejo, taip. Žinoma, tai labai daug kainuotų ir būtų didžiule našta biudžetui, bet Izraelis gali sau tai leisti.

Reikia pripažinti, kad Izraelis ilgą laiką buvo atsipalaidavęs ir nekreipia tinkamo dėmesio į ginkluotės ir amunicijos atsargas, pasirengimą galimam konfliktui. Iš to, ką matėme nuo spalio 7-ios, galima spėti, kad kilus konvenciniam karui, kuriame dalyvautų kažkuri kaimyninė valstybė, Izraelio atsargos būtų labai greitai ištirpusios. Tel Avivui labai padeda JAV parama, o pats Izraelis dabar tiesiog „išsivalys“ sandėlius nuo senos ekipuotės ir pasibaigus karo veiksmams užpildys juos gausesnėmis ir modernesnėmis atsargomis.

– Paskutinį kartą Izraelis ir „Hezbollah“ kariavo 2006 m., kai Izraelis mėnesį vykdė ribotus veiksmus ant žemės, o iš oro tiesiog sutalžė didelę dalį Libano infrastruktūros. Vėl matytume tokio paties pobūdžio operaciją, jei Izraelis ryžtųsi atidaryti antrąjį frontą?

– Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, ką pavadinote infrastruktūros naikinimu. Izraelis nuolat kaltinamas, kad griauna civilius objektus. Reikia suprasti, kad priešininkas neturi karinių įtvirtinimų ir naudojasi tais pačiais civiliniais objektais, kaip ginkluotės ir amunicijos sandėliais, vadavietėmis ir taip toliau.

Kaip matome, Izraelis visada pasiryžęs aukoti netikėtumo faktorių, nes įspėja civilius, kad atakuos vieną ar kitą objektą, ir duoda jiems laiko pasitraukti. Kitaip sakant, kai girdime apie mūšį prie Gazos ligoninės, dėl to kaltas ne Izraelis, o „Hamas“, pasirinkęs ligoninę karo veiksmų baze. Teroristai kliaujasi ne tiek savo koviniais pajėgumais, kiek tarptautiniu pasipiktinimu, kai nuo Izraelio smūgių žūsta civiliai. „Hamas“ yra naudingos civilių mirtys ir jie visai nesistengia išvengti civilių aukų. Atvirkščiai – „Hamas“ iš anksto įsirenginėja pozicijas civiliuose objektuose, žinodami, kad jie taps Izraelio taikiniais.

Jei Izraelis ryšis veiksmams Libane, matysime kažką panašaus į 2006 m. operaciją

Kalbant apie Libaną – Izraelis ten eitų ne taip, kaip Rusija, kurios tikslas visada yra okupacija ir teritorijos kontrolės išlaikymas. Izraelio pajėgos identifikuoja ir užima strategiškai svarbius taškus, todėl sausumos operacija Libane buvo ir dabar būtų riboto masto. Jis nesiekia teritorijos kontrolės, nes ją sunku išlaikyti ir reikia rūpintis civiliais, nes kas besakytų atvirkščiai, Izraelis rūpinasi civiliais jo kontroliuojamoje teritorijoje.

Taigi, Izraelio sausumos pajėgos lėtai juda nuo taško prie taško, priverčia priešą atskleisti savo pozicijas, ugnies taškus, o tada jau atsiranda daugiau darbo aviacijai. Savo ruožtu, „Hesbollah“ nenori lengvai atiduoti svarbiausius taškus, telkia ten pajėgas ir patiria didesnius nuostolius. Kuo didesni „Hezbollah“ nuostoliai, tuo mažesnės jų galimybės apšaudyti Izraelio teritoriją.

Reziumuojant, galima sakyti, kad jei Izraelis ryšis veiksmams Libane, matysime kažką panašaus į 2006 m. operaciją.

– Bendrame karo Gazoje ir galimo karo Libane kontekste nieko negirdėti iš Basharo Al Assado režimo Sirijoje. Kodėl ten taip tylu?

– Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad Arabų pasaulis yra kažkas vientiso ir jei su Izraeliu kariauja „Hamas“, „Hezbollah“ ar dar kas nor, ko pavadinimas prasideda H raide, tai reiškia, kad vienaip ar kitaip turi dalyvauti visi arabai. Taip nėra. Iš tiesų tai susiskaldžiusios interesų grupės, nuolat tarpusavyje kovojančios dėl įtakos ir pinigų. Be to, nuolatinės įtampos židiniu yra nesutaikomas religinis priešiškumas tarp sunitų ir šiitų.

Teroristai per Siriją ir iš jos gauna ginklų ir kitų išteklių, o Izraelis todėl kartas nuo karto suduoda smūgį Sirijos teritorijai. Taigi, kažkiek Sirija tame viskame dalyvauja, bet B. Assadas turi rūpesčių ir be Izraelio: jam reikia išlaikyti valdžią, grumtis dėl teritorijos su varžovais šalies viduje.

Tik pagalvokite, kokia ten chaotiška padėtis, kai toje teritorijoje veikia vyriausybinės pajėgos, sukilėliai, amerikiečiai, rusai, turkai, iraniečiai – ko tik ten nėra. Taip kad B. Assadui nėra jokios naudos eikvoti jėgas prieš Izraelį ir silpninti pozicijas vidinių priešų arba Irano atžvilgiu.

Lemiamas vaidmuo galimoje operacijoje Libane tektų Izraelio aviacijai/Scanpix nuotr.

– Jei izraelis pradeda operaciją Libane, kokios būtų globalios pasekmės? Žinoma, kaip tai paveiktų mūsų regioną ir paramą Ukrainai?

– Ačiū Dievui, Iranas neturi bendros sienos Izraelio ir tai trukdo įsiplieksti konfliktui. Dabar greta Izraelio nėra nė vienos didelės valstybės, kuri norėtų įsikišti į šį konfliktą. Atvirkščiai, praktiškai visos regiono ir ne tik regiono valstybės siekia, kad karas neišplistų į Libaną. Tiesa ir šiose valstybėse nemaža antiizraelietiškų nuotaikų visuomenėse ir kartais šis sentimentas išnaudojamas vidinėse politinėse kovose net ir tose šalyse, kurios tarkime su Libanu neturi nieko bendra.

Jei karas išsiplės, globalios pasekmės be abejo bus. Sakykime, prasidėjus karui Gazoje, buvo momentas, kai Ukraina prarado Vakarų dėmesį. Negalime sakyti, kad JAV „atėmė“ Ukrainai skirtus ginklus ir perdavė juos Izraeliui, tačiau tokioje situacijoje natūraliai kyla klausimai, kaip dalinti paramą? Kiek „Patriot“ raketų skirti Ukrainai, o kiek – Izraeliui? Kiek ir kam duoti F-16 amunicijos? Savaime suprantama, imi svarstyti, kad ukrainiečiai galbūt gaus mažiau paramos, nei tuo atveju, jei karo Libane nebūtų. O Ukrainai labai svarbi kiekviena raketa ar valdoma bomba.

Iš kitos pusės, atkreipčiau dėmesį į tai, kad Izraelio, „Hamas“ ir „Hezbollah“ konfliktas šiuo metu sulaukia labai mažai dėmesio tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Žiniasklaida reaguoja maždaug taip, kad „na, taip, konfliktas vyksta… na ir visi laukiame, kada baigsis“. Panašu, kad baigėsi emocingi protestai Vakarų šalių universitetuose, o kas dar keisčiau, kad šis karas beveik neaptarinėjamas net Rusijoje.