Lietuvoje akvarelės istorija siejasi su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir Kajetonu Sklėriumi, išugdžiusiu didelį būrį jaunųjų Lietuvos akvarelininkų, tačiau su tikrosiomis akvarelės tendencijomis galima susipažinti Tarptautinėje akvarelės bienalėje „Baltijos tiltai 2024. X // TEN“.

Modernumas

Šiemet bienalė išsibarstė net per tris galerijas: Kauno paveikslų galeriją, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galeriją „Drobę“ ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus galeriją ZOO. Jeigu reikėtų trimis raktažodžiais apibendrinti Kauno paveikslų galerijoje esamą paveikslų dvasią, tai būtų „koloritas“, „abstraktusis ekspresionizmas“ ir „modernumas“.

Pastarieji žodžiai tiksliai apibūdina kelis kūrinius, laužančius tradicinės akvarelės rėmus, – tai norvego Trondo Einaro Solbergo Indsetvikeno ciklas „Erdvė“, primenantis žymaus abstrakčiojo ekspresionizmo menininko Marko Rothko darbus. Nors šie kūriniai turiniu neišskirtiniai, juos reikėtų vertinti per formos ir akvarelės techniškumo prizmę: tai darbai, traukiantys įsigilinti į spalvą, pamėginti įsivaizduoti autoriaus kūrybos procesą, atrasti naujų įžvalgų.

Ką turiu omenyje rašydama „modernumas“ akvarelėje? Noriu paminėti suomės Heidi Vasaros darbus „Raudonas namas“, „Oranžinis namas ir obelis“, „Geltonas namas“. Visi šie darbai yra koliažiniai – autorė pagrindui naudoja popierių ir akvarelę, kurioje įkomponuoja popierinius dvimačius namelius. Toks modernumas jaunajam parodų lankytojui parodo, kad akvarelė nebūtinai turi būti įspausta į rėmus, o kartu formuoja kitokį požiūrį į šią dažų liejimo techniką.

Prie modernumo sąvokos galima būtų priskirti ir lietuvio Ryto Jurgelio darbus „Toliai. I–IV“. Šie keturi darbai atspindi būtent autoriaus braižą – griežtas linijas, tačiau jos nutapytos pasitelkiant itin švelnias spalvas ir dažus (apie šių kūrinių „pusbrolį“ Drobės galerijoje – šiek tiek vėliau), tad sukelia pasipriešinimo jausmą.

Yuge Kurt. Kosmosas. I–II., Bangutis Papuolenis. Juodasis angelas. I. II., Ana Radivilovič. Žinojimo iliuzija.

Spalvos

Kolorito sąvoka apima ir daugiau autorių, kurios itin nustebino savo pasirinkimais, – Daivos Šlajienės darbai „Palangos jūroj nuskendo mano meilė. I, II“, Eglės Lipeikaitės „Ramybė. I–III“, Julijos Skudutytės „3D batono pagalvė“ ir „Šiukšlių jūreivė“. Visi šie darbai išsiskiria neįprastu spalvos pasirinkimu: D. Šlajienės kūriniuose atsiskleidžia autorės braižas – gana ryškios mėlynos, rausvos spalvos, dažnai nebūdingos tradicinei akvarelei. Būtent spalvų pasirinkimas ir lemia šiokį tokį modernumą, o kartu ir primena tarpukario Kauno namų vitražus.

Kalbant apie jūrą, E. Lipeikaitė beveik lyg nuotraukoje atskleidė jūros bangavimą ir vandens spalvas. Iš toli žiūrint paveikslą net nesuprasi, ar žiūri į akvarelės, ar į fotografijos kūrinį. Šį kūrinį pastebėjau iškart ir negalėjau patikėti, kad taip preciziškai atliktas darbas gali būti išlietas akvarele.

Jaunoji menininkė Julija Skudutytė savo darbuose atskleidžia, kad net ir paprasčiausi buitiniai objektai gali įgyti naują, patrauklią išvaizdą, jei bus nutapyti neįprastomis pastelinėmis spalvomis.

Laisvės alėjos širdyje įsikūrusią Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus galeriją ZOO taip pat papuošė akvarelės bienalės darbai. Darbus buvo galima pamatyti tik pirmame aukšte, tačiau to pakako, norint įsigilinti į akvarelės magiją.

Čia į akis krinta tos pačios J. Skudutytės darbai, kurie čia kiek kitokie nei Kauno paveikslų galerijoje. „Pro prancūzišką langą... Prieš Paryžių“, – kitaip negu Paveikslų galerijoje, šie darbai įkomponuoti į veidrodį, atspindintį, galime įtarti, langus Paryžiuje. Pro juos matyti žmonės, vaikštantys su brangiausių prekių ženklų pirkiniais, ir einantys pro emigrantų palapines. Pastelinio kolorito akvarelė, atrodo, sušvelnina šį socialinį kontrastą, bando apgauti mus versdama kritiškiau vertinti atvaizduotą situaciją.

Kita pasirinktomis spalvomis žavinti autorė – Kotryna Šešelgytė Rooney ir jos darbai „Laumės rato takais. I–III“. Jie primena akvarelės kūriniams artimus gamtos motyvus, vaizduojamus mistiškai, juose įdomūs spalvų deriniai: smaragdinė žalia ir juodai pilka.

Paskutinis iš visų mano dėmesį atkreipusių darbų, – lenkės Bernadetos Sudnikovič „Žvilgsnis į praeitį“, „Dabarties chaosas“ ir „Žvilgsnis į ateitį“. Kad ir kaip ironiška, akį patraukė kūriniai, kuriuose vaizduojamas akies motyvas, kviečiantis atsipalaiduoti ir iš tikro žvilgtelėti į praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau ne kaip filmuose pro pilką kameros objektyvą – per šviesius, kartais net ryškius atsiminimus.

Motyvų magija

Paskutinė bienalės stotelė – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerija „Drobė“. Daugumos čia eksponuojamų darbų autoriai – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus nariai.

Vieną didžiausių įspūdžių palieka Marijos Rastenienės ir Bangučio Prapuolenio kūriniai. Šio autoriaus darbuose „Juodasis angelas. I, II“ pabrėžiama tamsi akvarelės koloristika, kontrastinga tradiciniams šios technikos suvokimams. Įprastai akvarelė asocijuojasi su šviesiais, subtiliais atspalviais ir vėjavaikiška atmosfera, tačiau B. Prapuolenis demonstruoja, kad ši technika gali būti naudojama ir daug ryškesniais, emocingais ir griausmingais tonais.

M. Rastenienė bienalėje nustebino savo darbais. Kūriniuose „Užslėpta. I–IV“ ji vaizduoja dažnai matomus simbolius ar motyvus, o juos slepia po magiškuoju pasaulio peizažu. Pasirinkta spalva ne tik įtraukia žiūrovą, bet ir skatina surasti visus įmanomus ženklus anksčiau, nei juos aptiks kas nors kitas.

Jau minėtas Kauno paveikslų galerijoje esančio R. Jurgelio kūrinio „pusbrolis“ – norvego Larso Strandho akvarelė „Be pavadinimo“. Šie darbai minimalistiniai, tačiau suteikia labai daug emocijų ir... pavydo. Atrodo, būtų taip lengva paimti ir preciziškai nutapyti vieną pastraipos dydžio liniją, tačiau būtent tai ir yra meistriškumo viršūnė. Šis darbas ne tik atskleidžia kitokį skandinavų menininkų meninį požiūrį, bet ir skatina lietuvius stiebtis aukščiau.

Raidos ženklai

Šiųmetė tarptautinė akvarelės bienalė „Baltijos tiltai 2024. X // TEN“ atveria duris į šiuolaikinį akvarelės meno pasaulį, kuriame dera modernumas ir tradicijos, spalvų pliūpsniai, tematikos įvairovė, gamtos ir mistikos motyvai, gilūs socialiniai ir kritiniai komentarai.

Menininkai eksperimentuoja su netikėtais koliažais, griežtomis linijomis, drąsiais spalvų pasirinkimais, kurdami darbus, kurie perteikia įvairias temas – nuo tradicinių peizažų iki abstrakčių kompozicijų ir kasdienybės vaizdų. Jiems akvarelė – ne tik priemonė kurti estetinį grožį, bet ir reflektuoti socialines ir kultūrines problemas.

Bienalė puikiai iliustruoja, kaip akvarelė evoliucionuoja, prisitaiko prie šiuolaikinio meno tendencijų ir išlaiko savo unikalų žavesį ir estetiką, kartu stebindama ir žavėdama žiūrovus.

Parodų žemėlapis

Dešimtosios Tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai 2024. X // TEN“ paroda Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ veikia iki rugpjūčio 17–25 d. Pasivaikščiojimas parodoje su kuratoriumi – rugpjūčio 4 d. 13-15 val. Kauno paveikslų galerijoje.

Registracija:

https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSctmEnlxAaNI6cyvYg6iCR3dxGEP17O-Sa8xhEn1CabtBmW5A/viewform [5].

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus Akvarelininkų sekcijos paroda „Esame“ (kuratorė Violeta Židonytė) – Kauno valstybinėje filharmonijoje veikia iki rugpjūčio 30 d.

Jubiliejinė personalinė Osvaldo Jablonskio akvarelių paroda „Improvizacijos“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje veikia iki rugsėjo 15 d.