Labiausiai rūpėjo parduotuvės

1989-ieji buvo laikas, kai daugelio lietuvių širdyse buvo gyva mintis – būsime laisvi, ištrūksime iš Sovietų Sąjungos gniaužtų.

Vieni bijojo didelių permainų, kiti suprato – dabar arba niekada. To meto nuotaikas sunku apibūdinti taip, kad dabartiniai trisdešimtmečiai, o ką jau kalbėti apie jaunesnius, tai suprastų.

Žinia apie mūsų siekį tapti nepriklausoma valstybe jau buvo plačiai pasklidusi po SSRS.

Tai buvo metas, kai Klaipėdą vis dar lankė daugybė ekskursantų iš visų didžiojo tautų kalėjimo respublikų, apsistodavusių ne tik Klaipėdoje, bet ir Kaliningrado srities kurortuose.

Kasdien į mūsų uostamiestį tuomet atvykdavo šimtai turistų. Juos atvežę autobusai rikiuodavosi Teatro aikštės pakraštyje ir užimdavo nemažą jos dalį.

Įvairiomis SSRS kalbomis klegantys būreliai atvykėlių smalsiai dairydavosi aplinkui, dažniausiai jie klausdavo apie parduotuves ir galimybę nusipirkti prekių.

Turistus domindavo, ar mūsų parduotuvėse maisto arba rūbų jie galės laisvai įsigyti, neturėdami tam tikrų talonų ar dokumento, įrodančio, kad pirkėjas yra vietos gyventojas.

Gidai buvo tie žmonės, kurie galėjo papasakoti turistams apie tai, kas vyksta Lietuvoje, ko siekia mūsų šalies žmonės, paneigti po Sovietų Sąjungą sklandančius mitus ir pabandyti pabudinti svečių sąmonę.

Istorija: Klaipėdos ekskursijų biuro darbuotojai su Baltijos kelio dalyviais susikibo po ilgos kelionės į Pasvalio rajoną. / M. Bungardaitės asmeninio archyvo nuotr.

Laukė minia turistų

1989 m. rugpjūčio 23-iosios darbą gerai pamenanti gide tada uostamiestyje dirbusi Diana labiausiai prisimena į save įsmeigtas gal pusantro šimto žmonių akis.

Kaip ir bet kurią kitą dieną, tądien Klaipėdos senamiestį norėjo apžiūrėti keliais autobusais atvykę turistai.

Diana žinojo, kad ne vienas gidas buvo užsirašęs vykti į Baltijos kelią, todėl buvo galima nutuokti, jog teks dirbti su dviem grupėmis vienu metu.

Tai nebuvo didelė retenybė, kartais gidų pritrūkdavo, kartais netikėtai paaiškėdavo, kad kažkuris kolega susirgo.

Tačiau tądien jos laukė didesnis netikėtumas, nei ji galėjo įsivaizduoti – netoli ekskursijų biuro, Tomo gatvės pradžioje, stoviniavo minia žmonių. Tai galėjo būti keturios, o gal net šešios grupės, kurios nesulaukė jiems paskirtų gidų.

Turistai nerimavo ir pasitiko gidę priekaištaudami.

Ekskursijos pradžia buvo sudėtinga, jaunai gidei teko pirmiausia numalšinti atvykėlių aistras. Kai mergina pradėjo pasakoti, kad daugelis biuro darbuotojų išvyko į Baltijos kelią, minia nuščiuvo, turistai klausėsi įsitempę.

Pasakojimas apie tai, kad tądien rankomis susikibs trijų Baltijos respublikų žmonės, skambėjo sunkiai suvokiamai.

Diana prisimena, kaip pasakojo apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių ryžtą atkreipti ne tik Sovietų Sąjungos, bet ir viso pasaulio žmonių dėmesį į save, norą parodyti, kad nori būti laisvi.

Meilė Bungardaitė / M. Bungardaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kasdien – klausimai ir skepsis

Sunkiausia buvo paaiškinti, ką reiškia būti laisviems. Ne vienas bandė klausti, ar pabaltijiečiams (taip tada buvo vadinami lietuviai, latviai ir estai) blogai gyventi „broliškų“ respublikų sąjungoje, ar jie jaučiasi esantys nelaisvi ir varžomi.

Kiti bandė tikinti, kad būdamos tokios mažos mūsų tautos neišgyvens, kad neturime savo gamtos išteklių ir tai lems neišvengiamą valstybės žlugimą.

Neretai girdėdavosi ir piktdžiugiškos gaidelės kalbančių apie tai, kad mes patys dar pasiprašysime priimami į Sovietų Sąjungą.

Prisimenu nepaprastą jausmą susikibus rankomis ir pajutus jomis iš toli plūstančią energiją.

„Teko suvaldyti minios šurmulį ne balsu, ne lozungais, o šypsena ir paprastu, nuoširdžiu kalbėjimu. Pasakojimas apie tai, kad mes turime gyvenimo nepriklausomoje valstybėje patirtį ir jos dar nepamiršo didžioji dauguma gyventojų, daugeliui turistų buvo naujiena. Kaip trys Baltijos valstybės tapo Sovietų Sąjungos dalimi, nežinojo beveik visi turistai. Tądien po trumpo paaiškinimo apie Baltijos kelią sulaukiau klausimų, ar jiems, atvykusiems iš kitų respublikų, pas mus saugu čia būti, ar mes esame nusiteikę priešiškai kitų tautų žmonių atžvilgiu. Supratau, kad daugelis buvo girdėję, jog mūsų žmonės tyčia nekalba rusiškai, kad paklausę kelio į kokią parduotuvę ar lankytiną objektą atvykėliai sulaukia klaidinančio patarimo. Žodžiu, tuo metu daugelis turistų buvo prisiklausę mitų apie nesvetingus, piktus pabaltijiečius, kuriuos esą ne be reikalo daugelis vadindavo fašistais. Mano taktika visada būdavo kalbėti draugiškai net su tais, kurie turėdavo nepalenkiamą, nežinia kieno įdiegtą neigiamą nuostatą mūsų tautos atžvilgiu“, – pasakojo Diana.

Baltijos kelio dieną Klaipėdoje dirbusi gidė jautėsi pati mintimis susikibusi rankomis su kolegomis. Pasakojimas, kodėl mums tai buvo svarbu, tapo saitu su gyvai į 600 kilometrų eilę sustojusiais bendraminčiais.

Ekskursija po senamiestį tądien neužtruko, dalis turistų pasipiktino, kad neturi tik savo grupei skirto gido, ir nuėjo savo keliais, kiti net nudžiugo dėl tokio nepatogumo, nes skubėjo aplankyti čia pat Klaipėdos senamiestyje veikusias parduotuves.

Pajuto kitataučių palaikymą

Tą rugpjūčio 23-iąją į Pasvalio rajoną iš Klaipėdos ekskursijų biuro išvyko pilnutėlis autobusas.

Tai buvo ne tik gidai, bet ir biuro vadovai, administracijos, grupių aptarnavimo skyriaus darbuotojai, neetatiniai gidai. Kai kurie vežėsi vaikus.

„Kelias buvo labai tolimas, bet nuotaika buvo be galo pakili. Nuostabą kėlė gausybė automobilių ir autobusų, traukusių į tą pusę, kur turėjo rikiuotis žmonės. Labiausiai stebėjaisi, kokie mandagūs ir geranoriški vieni kitiems buvo žmonės. Ir ne tik mūsiškiai. Sunkvežimiai su kitų sovietų respublikų valstybiniais numeriais traukėsi į pakeles, užleisdami kelią vykstantiesiems į šią akciją. Pamenu vairuotoją, vairavusį sunkiasvorę mašiną su moldaviškais numeriais. Jis mojavo ir visais įmanomais būdais rodė palaikymo ženklus. Panašiai elgėsi ir kiti. Prisimenu metamas iš lėktuvo gėles, nepaprastą jausmą susikibus rankomis ir pajutus jomis iš toli plūstančią energiją“, – prisiminė gide iki šiol dirbanti klaipėdietė Meilė Bungardaitė.

Klaipėdiečiai grįžo vėlią naktį, vaikai jau buvo sumigę tėvams ant kelių. Tačiau patirtos emocijos ir dalyvavimo be galo reikšmingame veiksme pojūtis vis dar neapleidžia gidės.

Apie ypatingą nuotaiką, kai sumišo nerimas ir begalinis džiaugsmas bei trijų Baltijos šalių vienybės jausmas, iki šiol pasakoja daugelis dalyvavusiųjų Baltijos kelyje.

Emocijos: prieš 35 metus Baltijos kelyje išgyventos emocijos dar ir šiandien gyvos dalyvių atmintyje ir širdyse. / A. Stanevičiaus nuotr.

Padėjo Sąjūdžio leidiniai

Tuo metu gidai kiekvienai atvykėlių grupei pasakodavo apie Atgimimą, Sąjūdį, tautos siekius, vietos žmonių nuotaikas.

Sulaukdavo daugybės klausimų, kiek galėdami pasakojo savo pačių šeimų istorijas, kalbėdavo apie nekaltai į Sibirą ištremtus žmones, šviesiausių Lietuvos žmonių praradimą.

M. Bungardaitė dažną dieną užsukdavo į Sąjūdžio Klaipėdos būstinę ir nupirkdavo pluoštus leidinių, kurie buvo leidžiami ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba.

Tai buvo būdas atvykėliams įtaigiau papasakoti apie to meto mūsų gyvenimo aktualijas.

M. Bungardaitė prisiminė, kad šie leidinukai labiausiai domino turistus iš Ukrainos, ypač – iš vakarinės jos dalies atvykusius žmones.

Ekskursijų biuras turėjo visą būrį neetatinių gidų, kurie būdavo pasitelkiami karštymečiu – vasaros mėnesiais, kai turistai užplūsdavo Klaipėdą.

Svetimi tarp savų

Sudėtingu istorinio virsmo metu būtent gidams teko ypatinga misija kalbėti apie Lietuvą.

Bet buvo ir tokių, kurie šį darbą išnaudojo kiršinti tautas ir juodinti kraštą, kuriame gyveno. Ne vienas Klaipėdos gidas nustebo išgirdęs kolegų iš neetatinių būrio pasakojimus.

„Gerai prisimenu vieną neetatinę ekskursijų biuro darbuotoją. Ji buvo jau pensinio amžiaus rusakalbė klaipėdietė. Kartą abi vedėme ekskursiją Jūrų muziejuje. Išgirdau, kad ją turistai ėmė atakuoti klausimais apie mūsų šalies politiką. Mačiau, kad ji sutriko. Pasinaudojusi trumpa pauze ta moteris pribėgo prie manęs ir atvirai išrėžė nežinanti, kaip atsakyti į klausimą, ar Lietuva – jau nepriklausoma valstybė, ar dar – Sovietų Sąjungos respublika. Tai buvo 1989 metų vasara. Toks nesigaudymas situacijoje labai nustebino“, – prisiminimais dalijosi Diana.

Dar labiau stebino ir net šokiravo vieno taip pat neetatinio gido kalbos.

Kalbėdamas apie gyvenimą Lietuvoje, vyras turistams nuolat juodindavo lietuvius, koneveikė siekį atsiskirti nuo SSRS, atvirai ir garsiai koneveikė Sąjūdžio lyderius.

Tačiau faktas yra tai, kad Lietuvai tapus nepriklausoma šis vyras nepaskubėjo išvažiuoti iš taip nekenčiamos Lietuvos. Jis buvo vienas pirmųjų Klaipėdoje įsteigęs kelionių agentūrą ir ilgą laiką sėkmingai čia vystė verslą.