Įvykiai kartojasi

Po 22 mėnesius trukusios nacistinės Bachmuto okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais pasaulis sužinojo apie siaubingą 1942 m. nacistinės Vokietijos įvykdytą nusikaltimą. Sausio 11 d. buvusio NKVD pastato rūsyje buvo įkalinta daugiau kaip 1,5 tūkst. žydų ir kitų Bachmuto gyventojų. Kelias dienas žmonės buvo laikomi be maisto ir vandens, o vėliau tiek sušaudytieji, tiek sužeistieji užmūryti apleistoje alebastro kasykloje. Dėl unikalių temperatūros sąlygų šachtoje kūnai nesuiro, todėl daugumą jų vėliau buvo galima identifikuoti.

„Praėjus 80 metų istorija kartojasi“, – parodos „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“ kuratorė Marija Mizina atsigręžė į nuotraukas, kuriose matyti, kaip miestas atrodo po 2022 m. rugpjūčio 1 d., Rusijos gynybos ministerijai kartu su prorusiškais „Telegram“ kanalais paskelbus apie sausumos operacijos Bachmute pradžią.

Debiutas: paroda „Bachmutas. Genocido veidai 1942 | 2022“ eksponuojama pirmą kartą Europoje. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Tūkstančiai subombarduotų namų ir dešimtys tūkstančių traumuotų Bachmuto gyventojų, kurie buvo priversti bėgti iš gimtojo miesto, kad neliktų jame amžiams. Toks dabar yra naujo genocido Ukrainos žemėje veidas, kurį užfiksavo dokumentikos fotografai George Ivanchenka, Kostiantynas ir Vlada Liberovai, Serhii Korovaynu ir Andriy Dubchakas. Jų darbuose – degantys, nuo žemės nušluoti namai, žuvusiųjų kūnai ir ašaros gyvųjų akyse. Šie dokumentiniai kadrai, anot parodos kuratorės M. Mizinos, leidžia įvertinti ne tik 1942 m. nacių įvykdytų, bet ir šiuolaikinės Rusijos vykdomų nusikaltimų mastą.

„Skaudu kalbėti, skaudu žiūrėti. Nesvarbu, matytum nuotraukas pirmą ar dešimtą kartą, širdį vienodai duria“, – sunkiai žodžius rinko parodos kuratorė.

Pasirinkimas: M. Alekseenka (kairėje) ir M. Mizina įsitikinę, kad menas – puikiai priemonė kalbėti apie istoriją. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Jungia praeitį ir dabartį

Vokiečių autorius Clemensas von Wedemeyeris savo darbais tarsi sujungė tai, kas vyko anksčiau ir kas vyksta dabar. 1941-aisiais vaizdo menininko senelis, vermachto karininkas Haraldas von Vietinghoffas-Rieschas filmavo savo dalinio karo veiksmus tuomečiame Artemivsko mieste. 2021 m., būdamas Bachmute, Clemensas bandė užfiksuoti tas pačias vietas, kurias filmavo jo senelis, ir detales, susijusias su nacių okupacija mieste. Šie kadrai susipina su siaubingais karo vaizdais, kuriuos menininkas matė per naujienų kanalus.

Nesvarbu, matytum nuotraukas pirmą ar dešimtą kartą, širdį vienodai duria.

 

„Kol neprasidėjo įvykiai Ukrainoje, manėme, kad baisiau už Antrąjį pasaulinį karą negali būti. Dabar žinome, kad gali. Pagrindinė žinia, kurią skleidžia ši paroda, – blogis grįžta, jis kartojasi, todėl reikia daryti viską, kad užkirstume tam kelią“, – M. Mizina neabejojo, kad tokio pobūdžio menas yra puiki priemonė pasipriešinimui.

Parodoje, kuri IX forte veiks iki spalio pabaigos, eksponuojami dokumentai ir nuotraukos iš Bachmuto kraštotyros muziejaus rinkinių, pateikiančių išsamią istorinių įvykių chronologiją ir leidžiančių įvertinti 1942 m. nacių nusikaltimų mastą. Čia galima susipažinti su unikalia archyvine medžiaga, liudininkų prisiminimais ir dokumentais, kurie Niurnbergo procese tapo svarbiais įrodymais.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Lašai – tarsi ašaros

Menininkas Mykhailas Alekseenka apie Bachmuto tragediją pasakoja pasitelkdamas menines instaliacijas. Pirmoji, kurią parodos lankytojai pamatys kilstelėję akis į viršų, pavadinta „Dulkės“. Ji buvo sukurta dar prieš 2014 m., Euromaidano protestui.

„Instaliacija simbolizuoja asmenybės sunaikinimą. Kaip tai vyksta? Pirmiausia sutrypiamos žmogaus teisės, tada sunaikinama ir pati asmenybė. Ištrinamas atspindys, o galiausiai žmogus virsta dulkėmis“, – menininkas M. Alekseenko tikino 2014-aisiais nemanęs, kad sunaikinti asmenybę įmanoma.

Viskas esą pasikeitė 2022-aisiais, kai Rusija pradėjo didelio masto karinius veiksmus Ukrainoje. Supratęs, kad okupantai yra pajėgūs sunaikinti asmenybes, menininkas sukūrė antrąją instaliaciją – „Dulkės 2022“.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Šis darbas vaizduoja, kaip rusai bando sunaikinti atmintį Ukrainoje, perimdami SSRS patirtį. Pirmiausia jie paniekina ir sunaikina asmenybes, tada – vietas, o galiausiai ištrina atmintį. Tada gali kurti savo naują naratyvą“, – žengęs arčiau trečiosios instaliacijos – „Išlietos ašaros“, menininkas pritūpė ir įmerkė pirštus į ją.

Apvalus juodas ratas su vandeniu ir monotoniškai į jį krintantys lašai vaizduoja Ukrainos tautos skausmą ir išlietas ašaras. Monotoniškas lašo kritimas, primenantis metronomą, simbolizuoja tylos minutę mirusiems atminti.

Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Skausmas kasdien laša ir atrodo, kad tai niekada nesibaigs. Tačiau priėjus arčiau gali pamatyti savo, šalia stovinčių žmonių atvaizdus ir suvokti, kad esame gyvi ir savo širdyse galime saugoti mirusiųjų atminimą“, – žvilgelėti, prisiminti ir neleisti jam išnykti kvietė menininkas.