Žaliasis „užtrauktukas“

Tarp penkiolikos kandidatų sąrašų spalį vyksiančių Seimo rinkimų daugiamandatėje apygardoje vienas – unikalus.

„Žaliųjų partijos (ŽP) pirmąjį penketuką sudaro vien kandidatės moterys, antrąjį – vien vyrai, o kiti dešimtukai sudaryti vadinamuoju „užtrauktuko“ principu, kai kandidatai išdėstomi paeiliui (moteris – vyras – moteris – vyras). Žaliųjų komanda rinkimuose pasiekė lyčių pusiausvyrą“, – džiaugiasi sąrašo vedlė ŽP pirmininkė Ieva Budraitė.

Šiemet vykusiuose Europos Parlamento (EP) rinkimuose ši partija išsiskyrė vien moterų sąrašu. „Tapusi partijos pirmininke kėliau uždavinį atstovauti ne tik klimato krizės ir socialinio teisingumo, bet ir žmogaus teisių bei lyčių lygybės temoms. Stebint ne tik Lietuvos, bet ir europines realijas, toks sprendimas atrodė kaip tinkamas politinis pareiškimas, bedantis pirštu į neteisybę“, – aiškina I. Budraitė.

Moterys – į pabaigą

Tarp visų penkiolikos sąrašų moteriškiausias – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS). Jame iš 141 – net 83 moterys, tai sudaro net 58,9 proc. Pirmame dešimtuke – keturios, antrame – lyčių pusiausvyra.

Tačiau didysis lūžis, nulėmęs, kad vyrai šios partijos sąraše liko mažumoje, – dešimtukai į sąrašo pabaigą, kuriuose moteriškų pavardžių – ir po aštuonias. Tačiau jei esi ties šimtuoju numeriu ir dar žemiau, akivaizdu, kad pelnyti parlamentaro mandatą gali tik per stebuklą, nebent esi paskutinis numeris, kurį dėl sportinio azarto rinkėjai mėgsta reitinguoti.

Tad klausimas, ar LLRA-KŠS moteriškas akcentas – daugiau statistinis, ar tikrai nuoširdus siekis į nacionalinę valdžią pasiųsti daugiau savo atstovių moterų.

Kita vertus, kaip rodo Seimo informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus atlikta partijų Teisingumo ministerijai pateiktų duomenų analizė, 2023 m. tarp LLRA-KŠS narių moterys sudarė didžiausią dalį – 64,5 proc. Nenuostabu, kad ir tarp kandidatų į Seimą jų daugiau nei vyrų.

Disproporcija: TS-LKD pirmame dešimtuke – net šešios moterys, pirmasis numeris – I. Šimonytė. Tačiau tarp kandidatų jų dalis perpus mažesnė nei tarp visų partijos narių. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Kvotas „pagadina“

Prie lyčių pusiausvyros artėja Regionų partija: tarp jos kandidatų moterys sudaro 44 proc.

Daug metų to siekianti deklaruoja ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Jų sąraše daugiamandatėje apygardoje moterys sudaro beveik 40 proc. Tačiau LSDP daugiau narių moterų – 56,7 proc., tad proporcija, kiek joms skirta vietų rinkimuose, neatspindi partijos sudėties.

Socialdemokratai moterims net turi kvotas. Jų sąrašo pirmasis numeris – partijos lyderė Vilija Blinkevičiūtė, dar keturios moterys yra pirmame dešimtuke, keturios – antrame, panašios proporcijos bandomos išlaikyti ir tolesniuose.

Moteriškos pavardės socialdemokratų sąraše sudaro tik 39,7 proc., ir tai tik kiek didesnė dalis nei Laisvės partijos (LP), Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) – po 39,1 proc. ar Liberalų sąjūdžio (38,3 proc.) kandidatų rikiuotėje.

Socialdemokratų kvotas niekais paverčia ir rinkėjai: 2020 m. Seimo rinkimuose iš aštuonių moterų, įrašytų pirmame dvidešimtuke, tik viena pakilo per vieną poziciją, viena liko toje pačioje, o kitos krito žemyn, kai kurios ir per septynias ar aštuonias pozicijas.

LSDP moterims net turi kvotas, tačiau rinkėjai reitinguodami jas pakoreguoja, ir ne moterų naudai. 2020 m. Seimo rinkimuose iš aštuonių moterų pirmame dvidešimtuke šešios krito žemyn.

Konservatoriai – vyriški

Kai kurioms partijoms taisyklė „Daugiau moterų narių – daugiau jų ir tarp kandidatų“ dar labiau negalioja ir priešingais aspektais. Tarp parlamentinių partijų mažiausiai moteriški pagal narių sudėtį – laisviečiai (39,2 proc.), tačiau jie ne tik preciziškai išlaiko tokias pat proporcijas ir tarp jų kandidatų, bet pirmame dvidešimtuke net jas viršija moterų naudai, atiduodami joms pusę pozicijų.

Deja, priešinga situacija Tėvynės sąjungoje-Krikščionyse demokratuose (TS-LKD). Nors, kaip rodo besibaigiančios kadencijos patirtis, ši partija vertina moterų kvalifikaciją ir patirtį, skyrė joms aukštų pareigų – ne tik premjerės, bet ir penkis iš devynių partijai priskirtų ministrų portfelius, tačiau tarp konservatorių kandidatų moterų dalis perpus mažesnė nei tarp visų partijos narių. TS-LKD moterų dalis (57,1 proc.) – netgi antra pagal dydį tarp parlamentinių partijų, tačiau kandidatų į Seimą sąraše daugiamandatėje apygardoje jų – vos keturios dešimtys, tai sudaro 28,4 proc.

Sąrašą veda Ingrida Šimonytė, pirmame dešimtuke – dar penkios moterys, tačiau antrame – vos viena, trečiame – dvi. Dar prastesnė proporcija vienmandatėse apygardose – jų vos ketvirtadalis.

Tiesa, realiai lyčių pusiausvyrą reiktų vertinti ne tik pagal tai, kiek moterų yra tarp kandidatų, bet ir kurioje jos sąrašo vietoje. Tad moterų dalis tarp visų kandidatų kai kurių partijos sąrašuose panaši, bet jų šansai – ne.

Iš penkiolikos rinkimuose dalyvausiančių sąrašų pirmuoju numeriu moterys įrašytos yra penkiuose (konservatorių, socialdemokratų, liberalų, laisviečių ir žaliųjų).

Pirmame dešimtuke pagal palankumą moterims konservatorius lenkia tik laisviečiai, joms skyrę daugiausia iš visų partijų – net septynias (tarp jų ir pirmąją) pozicijas. Socialdemokratai ir žalieji pasiekė lyčių pusiausvyrą. Tačiau liberalų, Regionų partijos, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, buvusio kandidato į prezidentus Eduardo Vaitkaus vedamos Liaudies partijos pirmuosiuose dešimtukuose jų – vos po dvi, Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) (TTS), Nacionalinio susivienijimo (NS), Taikos koalicijos – po vieną. Demokratai savo sąraše moterims skyrė 34,8 proc. vietų, TTS – 25,7, o NS – vos 23,8 proc.

Nestandartiškai: Žaliųjų partija į EP buvo iškėlusi vien moteris, o pirmas penketukas Seimo rinkimams – vien moteriškas, antras – vyriškas, toliau sąrašas sudarytas „užtrauktuko“ principu. Taip siekiama atkreipti dėmesį į lyčių disbalanso priimant politinius sprendimus padarinius. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Neprisikviečia kandidatuoti

NS – išskirtinai vyriška: praėjusiuose Seimo rinkimuose tarp jos kandidatų moterų buvo mažiausia dalis – vos 15,9 proc., o pirmajame dešimtuke nebuvo nė vienos. Šiemet EP rinkimuose iš 22-ų jos kandidatų moterų tebuvo trys. Spalį į Seimą NS sąraše daugiamandatėje apygardoje kandidatuos vos penkiolika iš 63-ų, tai sudaro vos 23,8 proc. NS kandidatus kelia 28-iose vienmandatėse apygardose, moterų – vos penkias, tai yra 18 proc.

„Kodėl moterų mažiau, neturiu supratimo. Turiu tokią teoriją: konservatyvioje partijoje gal ir natūralu, kad ir pačios moterys mano, jog joms netinka eiti į viešus postus. Tikrai daug partijos moterų, tarp jų – profesorės ir kitaip profesinėje srityje daug pasiekusios, atsisakė kandidatuoti rinkimuose. Visada nurodomos skirtingos priežastys. Vyrai atsisako rečiau, gal mažiau sureikšmina kandidatavimą. Bet aš tikrai nemanau, kad moterims vieši postai netinka. Visada bandome ir moteris pritraukti kandidatuoti“, – aiškina NS sąrašo vedlys, partijos vicepirmininkas Vytautas Sinica.

Tendencijos – geryn

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, dėl 141 Seimo nario mandato spalį vyksiančiuose rinkimuose pareiškė norą varžytis 1 109 vyrai ir 656 moterys. Vienmandatėse apygardose moterų dalis kiek mažesnė nei daugiamandatėje. Keturiose iš 71 vienmandatės apygardos – lyčių pusiausvyra, penkiose moterų planuoja kandidatuoti daugiau nei vyrų, tačiau trijose nekeliama nė vienos.

Nors Lietuvoje moterys sudaro beveik 54 proc. gyventojų, žymiai daugiau jų yra įgijusių aukštąjį išsilavinimą (atitinkamai 53 ir 25 proc.), tačiau priimant valstybei aktualius sprendimus moterų yra mažuma.

Tiesa, galima pasidžiaugti, kad, palyginti su praėjusiais Seimo rinkimais, tendencijos – į gerą pusę. 2020 m. kandidatavo 66,7 proc. vyrų ir 33,3 proc. moterų, dabar, preliminariais duomenimis, atitinkamai 63 proc. ir 37 proc.

Lyčių lygybės ekspertė, Moterų informacijos centro valdybos pirmininkė, eksparlamentarė Giedrė Purvaneckienė jau ir 2020-ųjų Seimo rinkimus yra pavadinusi moterų sėkme – išrinktas pats moteriškiausias per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį parlamentas. Moterys pelnė 26,2 proc. mandatų, o 2016 m. – 21,3 proc., 2012 m. – 23,1. Pasak lyčių lygybės ekspertės, jeigu lygintume su Aukščiausiąja Taryba 1990 m., kai joje buvo vos dešimtadalis moterų, ar su 1992-ųjų rinkimais, kai jos sudarė vos 7,7 proc. Seimo, padidėjimas žymus.

Moterų informacijos centro analizė rodo ir kitą gerą tendenciją. Rinkėjai jau palankiau balsuoja už moteris: 2020 m. skirtumas tarp kandidačių dalies ir išrinktųjų dalies yra, tačiau ne toks jau didelis – 5 procentiniai punktai vyrų naudai ir moterų nenaudai. Vadinasi, dabar metas pačioms partijoms keisti požiūrį, keliant daugiau moterų kandidačių ir joms skiriant geresnes pozicijas.

Mažiausiai: V. Sinica sako, kad NS bando moteris pritraukti kandidatuoti, bet nesėkmingai. Seimo rinkimuose šiemet jų vos 23,8 proc., o EP rinkimuose iš 22-ų buvo trys. / L. Balandžio / BNS nuotr.

Natūraliai ar dirbtinai?

Vis dėlto, atkreipia dėmesį I. Budraitė, nors moterys savo gebėjimais niekuo nenusileidžia vyrams, o Lietuvoje tarp įgijusių aukštąjį išsilavinimą moterų yra daugiau nei vyrų (2023 m. Statistikos departamento duomenimis, 60 proc. moterų, 40 proc. vyrų), tačiau vadovaujamose sprendimų priėmimo pozicijose proporcijos atvirkštinės. Į kadenciją baigiantį Seimą moterų buvo išrinkta kiek per 26 proc., šiuo metu tik šešioms iš 60 savivaldybių vadovauja moteris merė, iš penkių pareigas ėjusių prezidentų moteris buvo tik viena. Į vienuolika EP vietų šiemet taip pat išrinkome tik dvi moteris ir pagal šį rodiklį esame vieni žemiausių tarp ES narių.

Tačiau ar siekiant lyčių balanso kvotos „užtrauktuko“ principas nėra pernelyg dirbtinė priemonė, paremta lyties, o ne kompetencijos, tinkamumo vienoms ar kitoms pareigoms kriterijais?

„Pagrindinė disbalanso problema – nevienodai geros sąlygos vyrams ir moterims įsitraukti į politiką. Natūraliai ar savaime ši problema neišsispręs. Būtini aktyvūs veiksmai. Todėl taikome lyčių kvotos sprendimo išraišką – „užtrauktuką“: ne tik keliame po vienodą skaičių vyrų ir moterų, bet ir pirmines pozicijas užleidžiame kol kas neproporcingai atstovaujamai grupei – moterims.

Demokratinėse visuomenėse svarbu, kad politinės institucijos atspindėtų visą visuomenę. Kadangi moterys sudaro daugiau nei pusę Lietuvos gyventojų, jų atstovavimas šalies politikoje turėtų būti proporcingas jų skaičiui visuomenėje“, – pabrėžia I. Budraitė.

Lyčių pusiausvyrą reiktų vertinti ne tik pagal tai, kiek moterų yra tarp kandidatų, bet ir kurioje jos sąrašo vietoje.

Ji primena, kad tyrimai rodo: įtraukus daugiau moterų į sprendimų priėmimą politiniai sprendimai tampa labiau subalansuoti, atsižvelgiama į platesnį požiūrių spektrą. Tai gali lemti geresnę politikos kokybę, nes įvairialypės komandos dažnai priima išmintingesnius ir labiau apgalvotus sprendimus.

I. Budraitės įsitikinimu, kvotos – laikina priemonė, kol lyčių atstovavimo skirtumai bus sušvelninti. Jos gali padėti keisti visuomenės požiūrį į moterų vaidmenį politikoje. Matydami daugiau moterų politikoje, visuomenės nariai gali pradėti kitaip vertinti moterų galimybes ir vaidmenis, o tai ilgainiui gali sumažinti stereotipus ir skatinti lyčių lygybę visose gyvenimo srityse.

Pasak jos, lyčių pusiausvyros padėtų siekti ir viešųjų paslaugų prieinamumo didinimas, nes šiuo metu rūpinimosi ne tik vaikais, bet ir vyresnio amžiaus tėvais, ruošos darbų našta vis dar labiau slegia moterų pečius. Jei turėtume tolygesnį atsakomybių pasidalijimą, laiko įsitraukti į visuomenines ir politines veiklas būtų daugiau.

I. Budraitės įsitikinimu, taip pat ne mažiau svarbu stereotipų mažinimas. Vyrai vis dar laikomi tinkamesniais viešajam gyvenimui ir valdymui nei moterys, nors objektyvių argumentų tokiai mąstysenai nėra.

Vis dėlto ar vyrų eliminavimas iš sąrašo ar jo pradžios nėra diskriminacija pagal lytį, irgi nukrypimas nuo lyčių lygybės?

„Ne. Tai prioriteto, lyderystės sprendžiant nelygybę išraiška. VRK duomenimis, dėl Seimo nario mandato planuoja varžytis 63 proc. vyrų ir 37 proc. moterų. Akivaizdu, kad bendrame baseine vyrų daugiau, todėl mes sudarome moterims maksimaliai geras sąlygas. Pašaržuosiu, kad jei sąrašo priekyje būtų vien tik vyrai, klausimas, ar jie ten kompetencijos, ar lyties pagrindu, matyt, net nekiltų“, – mano žaliųjų lyderė.

Kaip kitur siekiama lyčių lygybės

Švedijos politinės partijos savanoriškai įsipareigojo siekti lyčių lygybės savo kandidatų sąrašuose. Be oficialių kvotų, partijos diegė „zipper“ („užtrauktuko“) sistemą, kur kandidatai rikiuojami pakaitomis pagal lytį. Be to, partijos sukūrė programas, skirtas skatinti moterų lyderystę ir didinti jų dalyvavimą politikoje. Taip užtikrinama, kad moterys būtų įtrauktos į visus politinės veiklos lygmenis.

Kanadoje vykdomos mentorystės programos, kurios jungia pradedančiąsias politikes su patyrusiais mentoriais – tai suteikia joms galimybę mokytis iš labiau patyrusių politikų ir stiprina pasitikėjimą savimi.

Jungtinės Karalystės parlamentas įvedė lankstesnius darbo grafikus ir nuotolinio darbo galimybes parlamentarams, ypač skatinant moteris, turinčias mažų vaikų, dalyvauti politinėje veikloje. Taip pat sukurtos vaikų priežiūros paslaugos, skirtos parlamentarams, kad jie galėtų derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.

Europos žaliųjų partija ir Žaliųjų frakcija EP taiko co-chair principą, kai partijai ar frakcijai vadovauja du asmenys – vyras ir moteris.

Vis dėlto, atkreipia dėmesį I. Budraitė, nors 60 proc. visų ES universitetų absolventų yra moterys, jos uždirba vidutiniškai 13 proc. mažiau nei vyrai. Tai lemia didesnę moterų skurdo riziką, taip pat ir pajamų atotrūkį senatvėje – moterų ir vyrų pensijų skirtumas ES siekia 37 proc.

Europos politikai deklaruoja siekiantys lygybės, tačiau savo sprendimais neatliepia problemų ar net eina priešinga kryptimi: vis dar nesudarytos pakankamos galimybės derinti darbą ir šeimą, vis dar nesuvaldoma karjeros pasirinkimų stereotipizacija. Maža to, įvairiose šalyse stebime radikalios dešinės bandymus apriboti tai, kas atrodė apginta – teisę į nėštumo nutraukimą, kokybišką reprodukcinės sveikatos priežiūrą, apsaugą nuo smurto ir priekabiavimo.

Paskaičiuota, kad jei bus tęsiamas dabartinis tempas, lyčių lygybė ES taps realybe tik po 60 metų.