Kelias į teatro sceną

Aktorė užaugo dzūkiškai kalbančiame Aukštaitijos kaime, jau nuo vaikystės buvo veikli ir padūkusi. Milės buvo daug – būsima artistė mokykloje lankė raiškųjį skaitymą, pelnė prizines vietas įvairiuose konkursuose. Nors svajojo būti slauge ar mokytoja, mokytojai pajuokavo, kad Milei reikėtų stoti į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Mergina, kartu su mokslo draugais dar ir dirbusi kolūkyje, neišsigando stojimo konkursų, nelengvos aktorės dalios. Jos atkaklumas ir drąsa pasiryžti gyvenimo iššūkiams jau tuomet rodė, kad ši jauna mergina skirta scenai. Nemačiusi nei vieno spektaklio, būsima aktorė užsispyrė išvažiuoti į Vilnių. Prasidėjo būsimos legendos scenos dienos.

KDT M. Šablauskaitei tapo vienintele, ilgamete darboviete. Po studijų ją į Kauną pakvietė režisierius Jonas Jurašas. Nors ir buvo siūlymų grįžti į Vilnių, aktorė visą gyvenimą liko Kauno teatre sakydama: „Aš visiškai ištikima Kaunui.“

Moteris 54 metus dirbo aktore (iki 2021-ųjų pabaigos), 20 metų derino aktorystę, vadovaudama teatro aktorių trupei.

Pirmasis Milės vaidmuo buvo Romaino Rollandʼo pjesėje „Meilės ir mirties žaidimai“, bet jos vardą publika labiausiai atpažįsta iš legenda tapusio spektaklio – Keturakio „Amerika pirtyje“. KDT jis buvo pastatytas 1975 m., vėliau atnaujintas, tačiau nuo pat premjeros Agotos personažą vaidino M. Šablauskaitė.

Spektaklio režisierius Valdas Lencevičius leido improvizuoti, kurti, tad kūrybinis procesas buvo smagus. „Amerika pirtyje“ buvo vaidinama scenoje 40 metų, suvaidinta 800 spektaklių. M. Šablauskaitė teigia, kad dėl gerų emocijų niekad nesigailėjo aktorystės iššūkių – nei sudedamų lovų gastrolėse, nei fizinio krūvio: „Kartą prieš spektaklį buvau taip užkimusi, kad, ištarus pirmąją frazę, kolegos iš juoko vos galėjo toliau vaidinti, o žiūrovai manė, kad Agotukas ir turi bosinti.“

M. Šablauskaitė neslėpė: „Šis vaidmuo daug davė, bet kartu ir atėmė, uždėjęs savotišką antspaudą publikos, kai kurių režisierių akyse. Galbūt jaunystėje būčiau turėjusi daugiau draminių vaidmenų, kurie mano biografijoje pasipylė daug vėliau.“

D. Stankevičiaus, Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Aistros kaina

Spektaklis „Kėdės“ (rež. Linas Zaikauskas) buvo karjeros lūžis, M. Šablauskaitė nuo Agotos veikėjos perėjo prie tragiškų, rimtų personažų. Aaktorė dėkinga likimui už visus tekusius vaidmenis. Jai teko dirbti su tokiais žinomais Lietuvos režisieriais kaip Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Arvydas Lebeliūnas, Gintaras Varnas. Už vaidmenis spektakliuose „Nekalti“ ir „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ aktorė įvertinta prestižiniais apdovanojimais – „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir „Fortūna“.

Buvau darboholikė. Dirbau, laksčiau, savęs negailėjau, bet vaidmenys, spektakliai mane ir atgaivindavo, iš karto jėgas atgaudavau.

Visi vaidmenys reikalavo daug pastangų ir didžiulio atsidavimo – tokio, kuris atima jėgas, bet kartu užpildo širdį neapsakoma pilnatve.

„Mano senstančios Auklės („Donja Rosita, arba Gėlių kalba“) neregimos, tramdomos ašaros draskė ne mažiau nei balsi rauda. Po spektaklio jausdavausi tuščia, lyg išskaptuotu vidumi...“ – pasakojo aktorė.

Dėl didelio krūvio, šimtaprocentinio atsidavimo aktorei yra tekę ir atsidurti ligoninėje. „Buvau darboholikė. Dirbau, laksčiau, savęs negailėjau, – yra prisipažinusi, – bet vaidmenys, spektakliai mane ir atgaivindavo, iš karto jėgas atgaudavau.“

D. Stankevičiaus, Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Pašaukimo galia

Didžiausias komplimentas aktorei būdavo tada, kai žiūrovai ar artimieji po spektaklio sakydavo: „Tu turbūt savais žodžiais pasakei.“ Ši frazė atspindi M. Šablauskaitės meistriškumą – kai pjesės žodžiai suskamba lyg iš širdies sklindanti kalba. Šis sugebėjimas nebuvo paprastas atsitiktinumas. M. Šablauskaitei gyvenimo ir žmonių stebėjimas buvo didžioji mokykla, leidusi ne tik atkartoti, bet ir įkūnyti tikrovę scenoje. Važiuodama troleibusu ar stebėdama vaikus kieme, ji rinkosi iš gyvenimo personažų kaip iš sandėliuko – viskas užfiksuota, viskas laukdavo tinkamo momento, kad atgimtų pakilus uždangai.

Aktoriaus profesija, pasak teatro legendos, yra išskirtinė ir nelengva: pajauti personažą arba ne. Jai sekdavosi „įlįsti“ į pjesėje išrašytą žmogų. Be to, pasak M. Šablauskaitės, tikras aktorius vaidina ne dėl laurų ar pinigų, o dėl žmonių, publikos.

D. Stankevičiaus, Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Paskutiniai aktorės premjeriniai spektakliai buvo „Sombras“ pagal Frederico Garcia Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius (rež. G. Varnas), Algirdo Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ (rež. G. Padegimas).

Šiandien teatro gyvenimą stebėdama iš šalies, aktorė džiaugiasi šeimos rūpesčiu – sūnaus Kęstučio ir anūkės Agnės dėmesiu ir linki: „Būkime turtingi dvasiškai. Nedarykime vieni kitiems blogo. Kurkite su noru, su džiaugsmu. Kas pradėta, tas tegul būna užbaigta.“

D. Stankevičiaus, Nacionalinio Kauno dramos teatro archyvo nuotr.

Žymiausi vaidmenys

Teatre

Ponia Pačė pagal F. G. Lorcos ir L. Pirandello kūrinius „Sombras“ (rež. G. Varnas), Kunigunda – A. Landsbergio „Vėjas gluosniuose“ (rež. G. Padegimas), Diana Imki – J. Gay „Vargšų opera“ (rež. A. Kurienius), Ponia Kavaplempė – I. Paliulytės „Astrida“ (rež. ir dram. I. Paliulytė), Žanos mama – B. Srlbjanovič „Skėriai“ (rež. R. Atkočiūnas), Olga – Baba – M. Macevičiaus „Antoškos kartoškos“ (rež. R. Kudzmanaitė), Ponia Cuker – D. Loher „Nekalti“ (rež. G. Varnas), Pulkininko našlė – J. Smuulio „Svečiuose pas pulkininko našlę“ (rež. D. Juronytė), Auklė – F. G. Lorcos „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (rež. G. Varnas), Zina – J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ (rež. J. Vaitkus), Marselina – P. Baumarchais „Figaro vedybos“ (rež. V. Balsys), Fiokla – N. Gogolio „Vedybos“ (rež. V. Tertelis), Senė Semiramidė – E. Ionesco „Kėdės“ (rež. L. Zaikauskas), Kurisienė – M. Korreso „Senelių namai“ (rež. J. Vaitkus), Ivdė – M. Kulišo „Taip pražuvo Guska“ (rež. G. Padegimas), Misis Smit – T. Wilder „Mūsų miestelis“ (rež. G. Padegimas), Agota – Keturakio „Amerika pirtyje“ (rež. V. Lencevičius), Marija – J. Glinskio „Grasos namai“ (rež. J. Jurašas), Džozi – E. OʼNeillo „Mėnulis likimo posūniams“ (rež. S. Motiejūnas), Asilo oda – R. Rollandʼo „Meilės ir mirties žaidimas“ ( rež. A. Lapėnas ir L. Zelčius).

Televizijoje ir kine

„Ten, kur namai“ (serialas), „Petras Kurmelis“ (rež. J. Sabolius, L. Kairys), „Elzė iš Gilijos“ (rež. A. Puipa), „Raudonmedžio rojus“, (rež. B. Talačka), „Faktas“ (rež. A. Grikevičius), „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (rež. R. Vabalas), „Sūnus paklydėlis“ (rež. M. Giedrys), „Virto ąžuolai“ (rež. Gytis Lukšas), „Žaizdos žemės mūsų“ (rež. M. Giedrys), „Vyrų vasara“ (rež. M. Giedrys) ir kiti.

Apdovanojimai už kūrybinę veiklą

„Fortūnos“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus, Kauno miesto savivaldybės apdovanojimas – Tauriuko statulėlė, Kauno miesto savivaldybės pasidabruotas burmistro J. Vileišio medalis, Kauno miesto savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklas, „Auksinis scenos kryžius“ už vaidmenį spektaklyje „Nekalti“, „Fortūnos“ apdovanojimas už vaidmenį spektaklyje „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ ir kiti.