Pusė – gynybai

Savo naujojo eurokomisaro Andriaus Kubiliaus lūpomis palinkėję oponentams mažiau krankti apie prastą Lietuvos padėtį, pagaliau praėjusį užpraėjusį savaitgalį ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) patvirtino savo rinkimų programą.

„Pusę jos užima gynybos klausimai. Tai leidžia suprasti, kad jei jie liktų valdžioje, tęstų, ką pradėję. Šalia to viešojoje erdvėje dar cirkuliuoja ir žinutė, kad stengtųsi taisyti klaidas, o jų buvo“, – sako Klaipėdos universiteto lektorė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili. Ji sutiko „Kauno dienai“ pakomentuoti Seimo rinkimuose kandidatuojančių politinių jėgų programas.

Jos vertinimu, nuo praėjusių Seimo rinkimų programos konservatorių, kaip ir daugelio kitų didžiųjų politinių jėgų: socialdemokratų ar „valstiečių“ – šiemetė skiriasi tuo, kad yra aptakesnė, mažiau konkretumo, aiškumo, pažadų kiekybinės išraiškos, paaiškinimo, iš kokių finansinių šaltinių jie būtų finansuojami, per kokį laiką įgyvendinami.

Pasak politologės, priežastis, matyt, ta, jog galvojama, kad teks dalyvauti koalicijoje, tad pateikiamos tik gairės, o kaip jos būtų įgyvendinamos – paliekama sukonkretinti, jei tikrai taip nutiktų. Tačiau net jei koalicijos formatas išliktų panašus, daugiausia iečių būtų laužoma dėl koalicinės sutarties – ji būtų formuluojama labai aiškiai, su įgyvendinimo mechanizmais, nes šią kadenciją mažesnieji partneriai nebuvo patenkinti, kaip vykdomi susitarimai.

Pirmiausia turime žiūrėti, kas parašyta raštu programose. Kandidatai kartais kalba, ko jose nėra, nes radikalumu lengviau tapti matomam nei realiais darbais.

Vertybės ir modernumas

Dabartinio valdančiosios koalicijos mažojo partnerio Liberalų sąjūdžio programa – bene ilgiausia iš visų. Tačiau ją skaityti sunkoka, surašyta kaip situacijos analizė žeriant daug kritikos, yra abstrakčių punktų, ką reikia daryti. „Tačiau gal tai gerai, nes, jei jie planuoja dalyvauti vienos ar kitos pakraipos koalicijoje, pasilieka sau didesnių galimybių įrašyti vieną ar kitą punktą į būsimos Vyriausybės programą. Turinio prasme esminių pakeitimų nuo praeitų rinkimų programos neradau“, – vertina G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Kita dabartinės koalicijos mažoji partnerė Laisvės partija išsiskiria akcentu į technologinę pažangą ir inovacijas, ypač švietimo srityje. Tai viena iš programų, kurioje pagal tarptautines rekomendacijas tikslingai orientuojamasi į ateities projekcijas. „Sunku pasakyti, kiek tai pavyktų realizuoti net būnant valdančiojoje daugumoje, bet „laisviečių“ programoje randu daugiausia modernumo, orientavimosi į ateities perspektyvas, nors tai šiandienos problemų gal ir neišspręstų. Ši partija ryškiausiai akcentuoja ir savo vertybines nuostatas, žmogaus teises. To dar yra ir liberalų programoje, bet ne taip ryškiai“, – lygina G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Rytojui: Laisvės partijos programoje daugiausia modernumo, fokuso į ateities perspektyvas, nors gal šiandienos problemų tai ir neišspręstų./Pauliaus Peleckio / BNS nuotr.

Populizmo link

Politologės vertinimu, Socialdemokratų partija (LSDP) pasirinko labai aiškią strategiją – kritikuoti dabartinius valdančiuosius. Tai matome ir jų programoje, ir reklamose, ir debatuose.

Vis dėlto, nors tai nėra kokia tik šiemet suspindėjusi politinė jėga, o patyrusi partija, turinti žmonių, analitinio potencialo, LSDP programoje nugalėjo populizmas, daug labai aptakių frazių, sunku suprasti, kaip tai, kas rašoma, būtų įgyvendinama, jau nekalbant apie finansavimo šaltinius; dėl to kritikos girdėjome ir iš finansų ministrės, ypač dėl įvairių išmokų didinimo. Tačiau, teisybės dėlei, nė viena partija tiksliai neįvardijo, iš kokių finansinių šaltinių tai padarytų.

Dviprasmybės: socialdemokratai – patyrusi partija,tačiau programoje nugalėjo populizmas, joje daug aptakių frazių, kurias gali suprasti ir vienaip, ir kitaip./ Roberto Riabovo / BNS nuotr.

Vis dėlto, pastebi G. Burbulytė-Tsiskarishvili, ne čia reikia ieškoti populizmo, o keistose formuluotėse. Ryškiausias pavyzdys –  socialdemokratas Gintautas Paluckas, debatuose paklaustas, ar balsuotų už Stambulo konvenciją, aiškiai pasakė – ne. LSDP programoje taip surašyta, kad galima interpretuoti įvairiai, ir bet kuris partijos narys, balsuodamas už, ras pateisinimą, kad taip yra programoje, kaip ir balsuodamas prieš. Tokių vietų programoje yra ir daugiau.

Politologė pripažįsta: visko surašyti negalima, nes reikės formuoti koaliciją, derintis su jos partneriais. Tačiau, pasak jos, taip manipuliuojant jau ritamasi mažųjų, nesisteminių, partijų programų link, kuriose daug populizmo. Iš didelės politinės jėgos norisi truputėlį daugiau konkretumo.

Brokas: partijų programose daug „kelsime“, „gaivinsime“, „didinsime“ ar „mažinsime“, „kovosime“, tačiau tai tik beletristiniai teiginiai, kurie nei atskleidžia politinės jėgos ideologiją, nei leidžia išskirti jų tapatybę./Mindaugo Ažusilio nuotr.

Į kairę nuo centro

Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) žada tą patį, ką žadėjo visus ketverius metus būdama Seime. Savo programoje ši partija užima labai aiškią liniją kaip tradicinių vertybių saugotoja, ir ta linija – didelė paraiška į nišą nuo centro į kairę. Į ją pretenduoja visas būrys politinių jėgų, bet LVŽS rinkimų programa čia pretenduoja į lyderius, žinoma, jei socialdemokratus tradiciškai priskiriame prie kairiosios politinės ideologijos.

„Vis dėlto ko nors ypač naujo ir labai išskirtinio LVŽS programoje nematau. Tie patys akcentai – „Ignitis“, valstybinio banko įsteigimas, tradicinių vertybių puoselėjimas, antigenderizmas (nors jie taip neįvardija) švietime“, – vardija G. Burbulytė-Tsiskarishvili. Daug tezių, kaip ir kitos didžiosios partijos, „valstiečiai“ nedetalizuoja, nepaaiškina, kokiomis priemonėmis įgyvendintų savo programą, apsiriboja žodžiais „darysime“, „skatinsime“, „skirsime“.

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ daug pažadų sudėliota konkrečiai, su procentais. Politologė primena, kad šios programos sudarytojai jau turi buvimo valdžioje patirties, tad ko nors radikalaus neprisižadėjo. Tačiau nėra ir kokio nors akcento į kurios nors srities problemų sprendimą. Nors ir šios partijos programoje yra žodžių „telksime“ ar „sieksime“, ji žada nemokamą maitinimą visiems mokiniams, ne tik pradinukams. Tačiau iš kur paimti tiek lėšų?

Regionų partija Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) leidinyje Seimo rinkimams skelbia tezių kratinį, kuriame daug kritikos ir pažadų „gerinti“ ir „siekti“. Čia duodama nuoroda į partijos puslapį internete, tačiau šios savaitės pradžioje ilgosios programos ten nebuvo.

Radikalūs kalbomis

Radikaliais pareiškimais garsėja Remigijus Žemaitaitis. Tačiau radikalumo daugiau jo kalbose per debatus ar susitikimus su rinkėjais, feisbuko paskyros įrašuose, tačiau ne jo vadovaujamos „Nemuno aušros“ (NA) programoje, kuri, G. Burbulytės-Tsiskarishvili vertinimu, tėra trumpas ir paprastas tezių rinkinys.

Galima ginčytis dėl valstybinio banko steigimo, bet jį mini ir kai kurios kitos partijos: ir socialdemokratai, ir „valstiečiai“, ir Liaudies partija, ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), tik kiekvienos vizijos kiek skiriasi. NA siūlo nacionalizuoti „Ignitį“, bet jį mini ir LVŽS, Taikos koalicija, Liaudies partija, Tautos ir teisingumo sąjunga, nes tai populiari tema ir, jojant ant šio arkliuko, stengiamasi pasiekti rinkėjus. Išviešinti KGB bendradarbius žadama ir kitų mažųjų, vadinamųjų nesisteminių ar mažiau sisteminių, partijų programose.

„Tačiau kokių nors labai radikalių dalykų pačioje NA programoje tikrai nematau: tos pačios frazės – „sieksime“, „didinsime“, „keisime teisės aktus“. NA programoje nematau daug radikalumo, kaip ir apskritai daug ko nematau, nes tai trumpas lozungų rinkinys“, – vertina G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Prioritetai: „Daugiau pastangų ir laiko skiriame rinkdamiesi telefonus, televizorius ar automobilius, nei kas mums atstovaus ir reguliuos mūsų gyvenimą“, – pastebi G. Burbulytė-Tsiskarishvili. Klaipėdos universiteto nuotr.

Žodžiu, bet ne raštu

Jos vertinimu, nėra daug radikalumo ir kitų mažųjų partijų programose. Trumposios, kurios pateiktos VRK leidinyje, apskritai nugludintos, kas labai radikalu – išbraukta. Vienintelė LLRA-KŠS įrašė, kad prie sienos su Baltarusija turi būti įgyvendintas didesnis gyventojų bendradarbiavimas. Kad būsime prorusiški, programose niekas nerašo.

Politikai žymiai radikalesni, kai kalba. Radikalių pareiškimų išsako ir NA, Taikos koalicijos, Liaudies partijos, Tautos ir teisingumo sąjungos (centristų, tautininkų) atstovai; prie radikalesnių, tik kitame flange, – Nacionalinis susivienijimas. Tačiau, politologės vertinimu, jie kalba daugiau, nei rašo programose.

Kai kurie jose pažeria nelabai realių pokyčių. Beveik visi akcentuoja, kad darys vienokių ar kitokių teismų reformų. Kelios kitos partijos mini Seimo rinkimų pertvarką. Tačiau, primena G. Burbulytė-Tsiskarishvili, nors siūlomos priemonės gal ir radikalios, bet apie Seimo rinkimų ir teismų reformas, tarėjų instituto įsteigimą kalbama seniai ir iš principo tai nėra radikalus dalykas

Pavyzdžiui, Taikos koalicija įsirašė prievolės balsuoti rinkimuose įvedimą. Tačiau Europoje yra valstybių, kuriose tai galioja. Tautos ir teisingumo sąjunga siūlo rinkti atstovus nuo apskričių. Vis dėlto ne jie pirmi sumanė tokią iniciatyvą, viešojoje erdvėje apie tai jau buvo kalbama. Beje, ši partija skelbė įdomią savo radikalumu ilgąją programą, kurioje buvo detalizuota ir rinkimų reforma, tačiau praėjusį savaitgalį ją pakeitė filmuku.

„Trumposiose programos radikalizmo beveik nėra, ilgosiose – kažkiek yra, bet daugiau ne radikalizmo, o populizmo, – žadama daug, tačiau neaišku, ar tai bus įmanoma padaryti, ypač jei politinė jėga bus opozicijoje. LLRA-KŠS žada 400 eurų vienkartines išmokas skirti senjorų poilsiui, Taikos koalicija – 40 proc. didinti pensijas, 50 proc. – algas mokytojams“, – vardija G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Tad, kuo rinkėjui, bandant įsivaizduoti, kaip pasikeis mūsų gyvenimas, jei išrinksime vienus ar kitus, tikėti: kas parašyta programose ar ką politikai kalba? G. Burbulytė-Tsiskarishvili neabejoja: „Pirmiausia turime žiūrėti, kas parašyta programose. Nors tai ne teisės aktas, bet vis tiek konkretus įsipareigojimas. Kandidatai dažnai leidžia sau labai nukrypti nuo programos, kalba ne visai tai, kas joje surašyta, kartais net ir priešingai, nes radikalumu lengviau tapti matomam nei realiais darbais.“

Vis dėlto, politologės prognozėmis, jei radikaliai kalbantiems iš tikrųjų tektų dalyvauti koalicijoje, su savo lozungais jie gerai derintųsi prie didžiųjų politinių jėgų, kurios, matyt, ir formuos valdančiąją koaliciją, ir didelė tikimybė, kad to radikalumo liktų visai mažai.

Programose daugiau ne radikalizmo, o populizmo, – žadama daug, tačiau neaišku, ar tai bus įmanoma padaryti, ypač jei politinė jėga bus opozicijoje.

Kodėl supanašėjama

Rinkėjai dažnai aiškina, kad neskaito programų, nes jos panašios, sunku įžvelgti net ir ideologinių skirtumų. Ideologinio stuburo programose sako neradusi ir G. Burbulytė-Tsiskarishvili. Ji aiškina, kodėl taip yra: „Didžiosios partijos supanašėja, nes spręstinos problemos tos pačios, o jos nesiūlo to, kas realiai nebūtų problema. Ir problemos būtų bandomos spręsti labai panašiomis priemonėmis, kad ir kokia būtų – kairės ar dešinės – dauguma. Tad ribos natūraliai išsitrina.“ Ji priduria, kad nemaža dalis problemų sprendimų atsiremia į finansinius dalykus. Partijos galėtų ginčytis, kokie turėtų būti mokesčiai: progresiniai ar liberalūs. Tačiau, pasak politologės, čia staiga pradingsta didelė takoskyra tarp kairiųjų ir dešiniųjų, nes beveik visi kalba apie teisingus mokesčius, orias pajamas, o tokie terminai ištrina ideologines ribas.

Kitokie panašumai tarp mažųjų, vadinamųjų nesisteminių, partijų, nors ne visas taip galima įvardyti. „Jų trumposiose programose, bet ir ilgosiose, kurios taip pat gana trumpos, iš karto rasi „Ignitį“, valstybinio banko steigimą, KGB bendradarbių išviešinimą. Tačiau programos supanašėja ne kiek dėl vertybių, ideologijos neturėjimo – tiesiog stengiamasi pataikyti, kas skauda rinkėjui, kuo būtų galima jį prisivilioti prie balsadėžių“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

„Programose daug „kelsime“, „gaivinsime“, „didinsime“ ar „mažinsime“, „kovosime“, o tai tėra beletristiniai teiginiai, kurie nei atskleidžia politinės jėgos ideologiją, nei leidžia išskirti jų tapatybę. Todėl žmonės ir sako, kad partijos nesiskiria viena nuo kitos“, – aiškina G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Nauji vėjai nepapūstų

Suprantama, net ir rinkimus laimėjusi kuri nors didžioji partija negali žadėti ištesėti viską, nes, neabejotina, teks dirbti koalicijoje, paisyti partnerių nuomonės ir siūlymų. Vis dėlto, kas pasikeistų, jei valdžią gautų mažosios, dabar nesančios valdžioje partijos, kurios skanduoja, kad reikia naujovių, permainų, naujo vėjo? „Jei vertinsime tik programas, o tai yra įsipareigojimas, net negalėčiau atsakyti į šį klausimą. Tarp mažųjų politinių jėgų Žaliųjų partija – vienintelė, kuri yra įtvirtinusi savo tapatybę, programos teiginiuose aiškiai surašiusi, kokie turi būti žalumo siekiniai, jei partija dalyvautų formuojant Vyriausybę. Jų politinę programą įdomiausia skaityti, nes ji pagrįsta įrodymais, nurodo, kokiais tarptautiniais dokumentais ir pasiekimais vadovautųsi ir kokią pridėtinę vertę tai galėtų duoti Lietuvai. Jei Žaliųjų partija viena formuotų Vyriausybę, tikrai ką nors kokybiškai pakeistų ir pokyčių pajustume“, – mano G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Išskirtinumas: tarp mažųjų politinių jėgų Žaliųjų partija vienintelė įtvirtinusi yra savo tapatybę ir žalumo siekinius. Jei ji formuotų Vyriausybę, tikrai pajustume pokyčių.

Tačiau, pasak politologės, sunku pasakyti, ar apskritai pajustume pokyčių rinkimus laimėjus kitoms mažosioms partijoms. Ekonomine, ūkine, socialine prasme neaišku, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, nes programos – tezių rinkinukai, kur neparašyta, kaip jos būtų įgyvendintos. Visiškai neaišku, iš kur jos imtų didžiulių pinigų pensijoms ir atlyginimams žymiai didinti, jei, be to, dar mažintų ir mokesčius.

Mokesčius reformuoti rengiasi beveik visi: ir „Laisvė ir teisingumas“, ir Liaudies partija, ir Tautos ir teisingumo sąjunga. „Tačiau iš to, ką jie rašo programose, nesuprantu, kas konkrečiai turėtų būti daroma, ar mano, kaip Lietuvos gyventojos, gyvenimas realiai pagerėtų. Kadangi to programose neparašyta, atsargiai vertinu šiuos pažadus. Pažadai pažadais, o atlyginimus švietimo darbuotojams, medikams, policininkams, gaisrininkams ir kitiems viešojo sektoriaus darbuotojams mokėti reikia, kaip ir tiesti kelius, rūpintis valstybės saugumu. Tad ar taip radikaliai ką nors galėtume padidinti ar sumažinti, garantijų nėra“, – G. Burbulytė-Tsiskarishvili sako nemananti, kad jei viena ar kita iš lig šiol valdžioje nesančių mažųjų partijų ateitų į valdžią, kas nors stipriai keistųsi. Nebent tai, kad būtų išviešinti visi KGB bendradarbiai, gal būtų imtasi Seimo rinkimų sistemos, teismų reformų.

Tik viena politinė jėga – Liaudies partija su sąrašo vedliu Eduardu Vaitkumi – savo kalbėsena (nes ilgosios programos jos puslapyje internete bent jau savaitės pradžioje nebuvo) bando siūlyti keisti valstybės orientaciją, bet tada reikėtų keisti ir Konstituciją. Taikos koalicija žada siekti taikos, bet valstybės orientacijos keisti neketina.

Daiktus renkamės atidžiau

Atsainiai žvelgdamos į rinkimų programų rengimą kai kurios partijos teisinasi, kad jų niekas neskaito. Paskui niekas nereikalauja, kad politikai jų laikytųsi, o jie dar gali prisidengti, kad koalicijoje ne visus pažadus įmanoma tesėti.

„Kodėl rinkėjas turi skaityti, jei turi daug vargti norėdamas susirasti programą? Gal kai kurios partijos tai daro sąmoningai. Jei viskas susakyta tik žodžiu, kokios atskaitomybės galime pareikalauti?“ – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili ir priduria, kad jei kas nori valdyti kitų žmonių gyvenimus, turėtų raštu įteisinti, ką žada rinkėjams, ir ateiti iki rinkėjo, net ir to, kuris už jį nebalsuoja.

Tačiau, pabrėžia politikė, tikrai negerai, kad dalis rinkėjų neskaito net ir trumpųjų programų, vadovaujasi išankstinėmis nuostatomis, kad tai neįdomu, o susitikę su politikais nereikalauja atsiskaityti už tai, ką jie buvo žadėję.

„Daugiau pastangų ir laiko skiriame rinkdamiesi daiktus: telefonus, televizorius ar automobilius, nei rinkdamiesi, kas mums atstovaus ir reguliuos mūsų gyvenimą. Kol neisime balsuoti ar atsakingai nesirinksime, balsuosime išgirdę kelias tezes ar už tuos, kuriuos kas nors rekomendavo, tol mūsų lūkesčių išrinkti politikai ir netenkins“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.