Keitė kiaules į avis

„Jeigu skaičiuotume su ėriukais, avių šiuo metu priskaičiuotume gal apie 140 tūkst., – sako Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė Gintarė Kisielienė. – Nors avių šiuo metu Lietuvoje ne ypač daug, jų augintojai yra tikri entuziastai, jie tiesiog gyvena avininkystės idėjomis.“

Tiesa, į avininkystės sektorių buvo perėję daugiau ūkininkų tuomet, kai dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės valstybės agropolitikai paragino mesti kiaulininkystę ir pradėti auginti kitus gyvulius. Tai buvo maždaug 2017–2018 m., tad ir statistika tuomet parodė į viršų šokančias avių skaičių kreives. Tačiau praėjo kiek laiko ir kai kurie ūkiai grįžo prie kiaulininkystės arba užsiėmė kitu verslu, o avis auginti liko tik patys ištikimiausi.

Rodiklius iškreipė ir 2020 m. prasidėjusi COVID-19 pandemija, kai strigo tiek gyvulių eksportas, tiek mėsos realizacija: užsidarė maitinimo įstaigos, kurios supirkdavo avieną, karantinas apribojo visų maisto produktų pirkimą. Ypač tai paveikė smulkiuosius ūkius.

Daugiausia augina mėsai

Mūsų šalyje daugiausia auginamos mėsinės avys, pieninių – labai nedaug. Kai kas avis augina apskritai tik dėl grožio ir meilės šiems gyvūnams. Iš viso Lietuvoje priskaičiuojama bene trys dešimtys veislių.

Avių pienas yra labai vertingas, nes kur kas baltymingesnis už karvių pieną. Skanūs ir paklausūs sūriai, vis dėlto ūkininkų, užsiimančių pieninių avių auginimu ir pieno perdirbimu, Lietuvoje kol kas labai mažai. Tarkim, Prancūzijoje, vyrauja pieninės avys, čia jų pienas ir kiti produktai labai populiarūs.

Aviena, nors ir netradicinė lietuvių valgoma mėsa, vis dėlto jos mėgėjų yra nemažai. Visa bėda, kad parduotuvėje jos, lietuviškos, nenusipirksi – prekybininkai dažniausiai nepriima dėl per mažų kiekių. Juk kur kas paprasčiau įsivežti iš užsienio daugiau kad ir pigesnės, ne tokios kokybiškos mėsos, nei vargti su pavieniais mūsų šalies ūkininkais.

Gintarė Kisielienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Sukasi, kaip išmano

Taigi kur įsigyti lietuviškos avienos? Reikėtų kreiptis tiesiai į ūkininkus, auginančius avis, pataria G. Kisielienė. Arba per įvairias dabar internete esančias ūkininkų platformas, turguje.

Pirkti reikėtų pas patikimus ūkininkus, kad nenusipirktumėte dažnai ūkiuose auginamų Lietuvos šiurkščiavilnių ar Romanovų veislės mišrūnų mėsos. „Reikėtų teirautis naujų, vakarietiškų, veislių avių mėsos – sufolkų, Vokietijos juodgalvių, tekselių ir kitų, kuri niekaip neprimena mūsų prieš kelis dešimtmečius ragautos riebios, specifinį kvapą turinčios avienos“, – sako Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė ir atvirauja, kad jai pačiai skaniausia kazane pagaminta avių mėsa.

Avių augintojai savo produkciją realizuoja labai įvairiai – vieni parduoda mėsą tiesiai iš ūkio, kiti patys gamina pusfabrikačius ir tiekia vartotojams. Treti eksportuoja, nors reikalavimai eksportui keliami labai dideli – ėriukų amžius turi būti iki dvylikos mėnesių ir sverti ne daugiau 50 kg. Ėriena yra vertingiausia mėsa ir ji nepigi. „Kaip gali būti pigi, jeigu ėriavedė per metus atsiveda vieną, geriausiu atveju – du ėriukus“, – sako Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovė.

Kai kurie ūkininkai turi savas mažas skerdyklas, nes pirkti skerdimo paslaugą yra brangu. Kai kurie buriasi į kooperatyvus, o šie superka avis ir iš smulkiųjų augintojų. Dar kiti patys veža į mėsos perdirbimo fabrikėlius.

Veislinius gyvulius avių augintojai eksportuoja praktiškai į dvi šalis – Nyderlandus ir Vokietiją. Anksčiau eksporto keliai suko ir į Baltarusiją, tačiau šiuo metu su nedraugiška valstybe jau nebendradarbiaujama.

Vilkų problema neišspręsta

Jau daug metų kalbama apie vilkų populiacijos didėjimo problemą Lietuvoje. Labiausiai nuo pilkių kenčia avių augintojai. Kai sudraskomi gyvuliai, kai kurie psichologiškai palaužti avių augintojai atsisako šio verslo. Kita vertus, ir piniginiai nuostoliai dideli.

Nors avių šiuo metu Lietuvoje ne ypač daug, jų augintojai yra tikri entuziastai, jie tiesiog gyvena avininkystės idėjomis.

Kasmet didinamos vilkų sumedžiojimo kvotos problemos neišsprendė. „Mes nesame aklai nusistatę prieš vilkų populiacijos mažėjimą, – sako G. Kisielienė. – Kas iš to, kad sumedžiojimo kvotos didinamos. Dėl to, kad vilkai sumedžiojami miškuose, mums nėra geriau. Svarbiau išspręsti problemą, kad vilkai neitų iš miško prie gyventojų, į ūkius ir nedraskytų gyvulių. Sumedžioti vilką reikia tada, kai jis įsisukęs į ganyklą. Tik taip atbaidytume juos nuo dabar jau įpročiu tapusio lengvo maisto ieškojimo.“ Tiesa, kai vilkai medžiojami, persekiojami miške, jie iš jo bėga į laukus ir čia ieško maisto.

Vilną vadina bėda

Avių augintojai vienokiu ar kitokiu būdu išsprendžia ėriukų, avienos realizacijos klausimą, tačiau vilnos problema iki šiol neišsprendžiama. Pasak asociacijos vadovės, yra visokių galimybių, kaip ją panaudoti, vis dėlto tik maža dalis vilnos prasmingai gyvena antrą gyvenimą. Avių kailis yra šiurkšus ir dažniausiai labai nešvarus, tam įtakos turi ir lietuviškas klimatas, gamta. Lietuvoje yra vilnos karšyklų, tačiau mažo kiekio vilnos vežti neapsimokėtų, o ir paruošti ją karšti būtų gana sudėtinga – sunkiai išsiplauna, plauti reikia labai atsargiai, kad neišsiplautų vertinga medžiaga – lanolinas, specialių plovyklų nėra. Dar daugiau – net ir gerai išdirbtos vilnos daug nereikia.

„Nedidelė iškarštos vilnos dalis panaudojama siūlams, mezgamos kojinės, pirštinės, veliamos šlepetės, siuvamos antklodės, – pasakoja G. Kisielienė. – Mūsų avių vilna – tai ne merino avių iš Naujosios Zelandijos, kur avys turi galimybę būti švarios ir švelnios.“

Dažniausiai avių augintojai nukirptų avių vilną tiesiog kompostuoja. Per metus ji suyra ir jau galima naudoti dirvai tręšti. Rumunijoje gaminamos supresuotos vilnos granulės trąšoms. Yra tokių, kurios išlaiko drėgmę. Kaimynai latviai taip pat gamina granules. Vilna gali būti naudojama ir kaip mulčias pomidorams šiltnamiuose, kaip mulčias ir trąša braškėms. Lietuvoje verslas kol kas nesusidomėjo šia veikla. „Būta ir kitokių idėjų. Štai vieną kartą paskambino mums iš pamario regioninio parko ir paprašė vilnos. Nustebome, kam jie ją naudos. Ogi pasodino pušaites, jų viršūnėles apsuko vilna – pasirodo, ji saugo pušaites, kad nenugraužtų stirnos. Tai ekologiška, vilna pati savaime ilgainiui suyra“, – pasakoja G. Kisielienė.

Statybose naudoja mažai

Dar visai neseniai daug kalbų būta apie avių vilnos panaudojimą statybose kaip termoizoliacinę medžiagą. Pavieniai ūkininkai ir patys ją naudoja – apšiltina ūkinius pastatus, vištides.

2021 m. Žemės ūkio ministerija netgi skelbė, jog laboratoriniai bandymai parodė, kad termoizoliacinės medžiagos iš avių vilnos šilumos laidumo koeficientas yra geras, niekuo nenusileidžia kitoms šiltinimo medžiagoms. Taip pat būtų panaudoti ir atsinaujinantys žemės ūkio ištekliai, galėtų paskatinti bioekonomikos vystymąsi, o tokios medžiagos ekologiškesnės už akmens vatą ar putplastį, nors kokybės parametrai – panašūs.

Deja, kad idėjos ir tyrimai virstų realybe, reikia, kad kas nors imtųsi gaminti termoizoliacinę medžiagą, o tokių verslininkų Lietuvoje kol kas nėra.