Muilas, gaivusis gėrimas, vilnonis megztinis, zefyras, marinuoti agurkai, saldainių vyniojimo popierius, konservuoti žirneliai ir vaistų glazūra... Atrodytų, ką bendro gali turėti mums įprasti, bet visiškai vienas į kitą nepanašūs daiktai?

Tačiau vos pasidomėjus jų gamybos ypatumais galime rasti vieną juos visus vienijančią savybę: minėtieji daiktai, pramoninės gamybos metu, dažniausiai būna dažomi, o dažymui dažnai naudojami sodriai geltonos ar oranžinės spalvos dažai. Tiesa, jūs galite paklausti, prie ko čia agurkai ar žirneliai, bet apie tai vėliau.

Kaip jau supratote, kalbėsime apie dažiklį. Ir tai ne šiaip dažiklis, o sintetinių dažiklių „šeimos“ pradininkas tartrazinas, žymimas kaip E-102. Šis maisto ir farmacijos pramonėje plačiai naudojamas dažiklis buvo sukurtas dar 1884 metais ir laikomas seniausiu iki šiol maisto ir farmacijos pramonėje naudojamų dažiklių. Tiesa, jis buvo kuriamas ne maistui dažyti – chemikas Cigleris ieškojo būdo pigiai ir efektyviai dažyti vilną geltona spalva.

Reikia pripažinti, kad rezultatas buvo įspūdingas. Tartrazinas – tai vandenyje tirpstanti, bet atspari rūgštims (t.y., ir esančioms vaisiuose) ir etanoliui, suyranti net 150 °C temperatūroje cheminė medžiaga, puikiai tikusi, pagal savo pirminę paskirtį, – siūlams ir audiniams dažyti. Bet svarbiausia tartrazino patrauklumo pramonei priežastis yra pigumas.

Žinoma, kad tartrazinas naudojamas ir su kitais dažikliais, kai reikia išgauti patrauklų produkto atspalvį (žalią, mėlyną), o kompleksinių šių junginių tyrimų niekas neatlikinėjo.

Tartrazinas – tikras šalutinis kito technologinio proceso produktas, išgaunamas perdirbant akmens anglies degutą. Šiuo metu 1kg dažiklio rinkos kaina svyruoja tarp 1-3 JAV dolerių, priklausomai nuo perkamo kiekio. Palyginimui: natūralaus beta-karotino pagrindu gaminamo maistinio dažiklio kaina yra 10 kartų didesnė. Būtų keista, jei tokiam ekonomiškai naudingam produktui nebūtų ieškoma vis naujų panaudojimo pramonėje galimybių.

Šlovingasis dažiklio žygis maisto pramonėje prasidėjo apie 30-uosius praėjusio šimtmečio metus, kuomet buvo nutarta, kad jis yra saugus ir tinkamas maisto gamyboje. Logiška, kad nei to laikmečio Didžiosios depresijos sąlygomis, nei vėliau, vykstant pasauliniam karui, niekas pernelyg nesirūpino tolimesniais tartrazino poveikio tyrimais, tad pirmosios nerimą keliančios žinios apie šio dažiklio poveikį atsirado 1957 m., kuomet tiriant alerginio bėrimo (dilgėlinės) priežastis buvo nustatytos tiesioginės sąsajos tarp ligos ir dažiklio vartojimo. Tada tartrazinas buvo pripažintas alergiją sukeliančia medžiaga. Buvo teigiama, kad 5–10 proc. visų dilgėlinės atvejų galima sieti būtent su tartrazino naudojimu.

Taip nuo 1958 metų dažiklio naudojimą vakarų šalyse pradėjo riboti, o visišką draudimą naudoti tartraziną viena po kitos priėmė Norvegija, Austrija, Italija. Kitose šalyse buvo žymiai apribotas jo naudojimas.

O tuo tarpu blogų naujienų vis daugėjo. Atsirado patvirtintų duomenų, kad tartrazino vartojimas yra sukėlęs kur kas pavojingesnę nei dilgėline vadinamą alerginę reakciją – tai vadinamąjį Kvinke patinimą, kuris, susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybėms (pvz., atsiradus patinimui ryklės srityje), kelia pavojų gyvybei. Be to, įvairių tyrimų metu buvo nustatytas ryšis tarp tartrazino vartojimo ir hemoglobino kiekio kraujyje kritimo. 2–4 metų amžiaus vaikų hiperaktyvumas taip pat gali būti tartrazino naudojimo pasekmė (1984 m. ir 2002 m. Rusijoje buvo publikuotos tyrimų ataskaitos). Didžiosios Britanijos maisto standartų agentūra (FSA), užsakiusi Southamptono universitetui analogišką tyrimą, gavo tokius pat rezultatus ir dar papildomai nustatė dėmesio sukaupimo pablogėjimus. E-102 kodu žymėtų prekių turėtų vengti ir tie, kurie jautrūs acetilsalicilo rūgščiai (aspirinui).

Šiuo metu aktyviai tiriamas tartrazino mutageninis poveikis. Ir nors nėra neginčijamų įrodymų, kad dažiklis gali sukelti vėžį, tačiau mokslininkų dėmesys krypsta į šio produkto sąveikas su kitomis maiste esančiomis sintetinėmis medžiagomis. Tarp sąveikų, įtariamų mutageniniu poveikiu, specialistų vadinama tartrazino sąveika su vienu populiariausiu konservantu natrio benzoatu ( E-211).

Šis maisto ir farmacijos pramonėje plačiai naudojamas dažiklis buvo sukurtas dar 1884 metais ir laikomas seniausiu iki šiol maisto ir farmacijos pramonėje naudojamų dažiklių. Tiesa, jis buvo kuriamas ne maistui dažyti – chemikas Cigleris ieškojo būdo pigiai ir efektyviai dažyti vilną geltona spalva.

Žinoma, kad tartrazinas naudojamas ir su kitais dažikliais, kai reikia išgauti patrauklų produkto atspalvį (žalią, mėlyną), o kompleksinių šių junginių tyrimų niekas neatlikinėjo.

Tiesa, reikia pripažinti, kad yra ir kitokia pozicija tartrazino atžvilgiu, kai teigiama, kad produktas yra visiškai saugus (sunku būtų tikėtis ko kito, žinant apie neįtikėtinai žemą dažiklio kainą, aut. pastaba ). JAV maisto ir vaistų saugos specialistai teigia (1986 m. atlikto tyrimo duomenys), kad alerginės reakcijos į tartraziną tikimybė yra vienas atvejis iš 10 tūkst. gyventojų. Tačiau ir JAV buvo rekomenduota mažinti tartrazino naudojimą maisto ir farmacijos pramonėje.

O štai Europos Sąjunga, nepaisant to, kad dažiklio naudojimas buvo kai kuriose šalyse visiški uždraustas, o kitur – ribojamas, 1994 metų direktyva vėl atvėrė kelią plačiam jo naudojimui.

Taigi, jums spręsti, ar pasitikėti tartrazino saugumu, ar vis tik vengti prekių, pažymėtų E-102 indeksu.