Alytaus kraštotyros muziejuje atidaryta Dzūkijos regiono prijuosčių paroda. Taip pat pristatytas katalogas „Raštai margi, prijuostėn sudėti“. Jame – informacija apie muziejaus etnografijos rinkinyje saugomas prijuostes.

Seniausia prijuostė išausta prieš beveik 130 metų. Dzūkijoje moterys prijuostes dėvėjo ilgiau nei kituose regionuose, net iki Antrojo pasaulinio karo.

Dzūkijos regiono prijuostės skyrėsi nuo žemaičių ar aukštaičių prijuosčių: jos iš juodo, balto arba margo audinio, plačios ir dažniausiai siuvinėtos. Prijuostės – iš vilnos, lino ar šilko.

„Prijuostė – moters aprangos elementas, liudijantis apie moters socialinį statusą, padorumą, tvarkingumą. Kitaip tariant, „kokia gaspadinė, toks ir žiurstas“. Nešiojamos kasdienai ir išeigai buvo labai skirtingos – kasdieniškesnės buvo iš paprastesnio audinio, jų spalva būdavo labiau vientisa, paprastesnė. Išeiginės prijuostės buvo lengvesnės, gausiau išpuoštos raštu“, – pasakojo muziejininkė Rasa Stanevičiūtė.

Pasak muziejininkų, augaliniai siuvinėjimo raštai ir motyvai liaudies tekstilę greičiausia pasiekė per vakarietiškus dirbinius, dvarų ir bažnyčių inventorių, o XIX a. pabaigoje – per rankdarbių knygas, kurios Lietuvą pasiekdavo iš Vokietijos ar Lenkijos.

Amžių sandūroje dzūkiškų prijuosčių raštams ir spalvoms poveikį turėjo lenkų ir baltarusių kaimynystė, tautinių bendruomenių, pavyzdžiui, žydų tekstilės puošybos elementai. Seniausia muziejuje saugoma kaišytinė prijuostė, išausta dar 1885-aisiais metais.

„Turime tikrai puikią kolekciją, pakankamai skaitlingą ir pakankamai įvairią. Nuo paprastesnių prijuostėlių iki tautinio kostiumo sudedamųjų dalių. Siuvinėtos prijuostės yra nepaprastai gražios ir technikos prasme. Joms niekuo nenusileidžia ir austinės prijuostės. Beje, tik Dzūkijoje moterys ausdavo mažas prijuostėles, susijusias su gyvybingumu ir vaisingumu, tikėjimu. Jų ir dabar dar galima rasti etnografiniuose Dzūkijos kaimuse“, – prijuosčių įvairove, grožiu ir originalumu džiaugėsi menotyrininkė dr. Margarita Janušonienė.

„Prijuostėlės, rištos ant kryžių, daugiausiai vestuvių papročiu. Jaunamartė prijuostėlę ant kryžių rišdavo atitekėdama, vėliau – norėdama susilaukti vaikų. Taip pat prijuostę rišdavo ir tikintis įvairių malonių, prašant sveikatos, laimės. Tradiciškai prijuostė buvo rišama iki saulei patekant“, – prijuosčių rišimo ant kryžiaus ritualus aiškino ritualus katalogo sudarytoja Miglė Lebednykaitė.

Informacija apie Alytaus kraštotyros muziejuje saugomą 41 prijuostę sudėta į katalogą „Raštai margi, prijuostėn sudėti“.