Mane labai įkalbinėjo ponas Vytautas Kvietkauskas dalyvauti Lietuvos televizijos laidoje. Kai aš paklausiau, ar nebus toks pats scenarijus kaip ir jo parduotoje savo draugui Gedvydui Vainauskui televizijoje, ar nepanaudos nacionalinio telekanalo kieno nors naudai, man buvo atsakyta, kad tikrai ne.

Vietoj laidoje turėjusios dalyvauti Kristinos Brazauskienės pamatęs kitą žmogų, kurį pristatė kaip politologą, supratau, kad jie sumanė vėl kvailinti žiūrovus – scenarijus tęsiasi, tik už valstybės pinigus.

Į jų klausimą atsakiau, kad mano tikslas – ne veržtis į Seimą ir atimti iš išsigimėlių šėryklą, kuriuos gina Vakarai už tai, kad jie dosniai dalija Lietuvos turtus, o šviesti žmones ir atkurti mūsų protėvių istoriją, griaunant naujų valdininkų politinę istoriją.

Norėjau jiems pasakyti, kad mūsų partijos ašis – žmogus, žinantis savo tautos istoriją ir kultūrą.

Aš stengiausi paaiškinti, kad monopolija – pats sunkiausias nusikaltimas pasaulyje. Į klausimą apie ekonomiką atsakiau, kad atiduoti 90 proc. Lietuvos bankininkystės rinkos švedams – ne ekonomika, o vagystė. O atiduodant pridedamos privilegijos jų bankams už milijardą vertės 10 metų ir dar pratęsiant neribotam laikui – tai jau ne vagystė, o valstybės naikinimas.

Supratęs, kad scenarijus bus toks, kokį iš pradžių įtariau ir kad su jais nėra apie ką kalbėti, net gėda būti kartu, jiems perskaičiau eilėraštį apie išsigimėlius. Jie raukstėsi – matyt, eilės pataikė į tikslą – vagie, kepurė dega!

Aš gyvenu, kur drėgna ir tamsu.

Iš ryto smarvę žinios neša –

Vertybes „kvepalų“.

Iškrypėlis čia gudriai valdo –

Jis gimė nuodyt kraštą,

Kankinti mūsų liaudį.

Kur kuršiai su žemaičiais

Išliko nuo senų laikų.

Šiek tiek keistoka Lietuva,

Šiek tiek kitokie tie lietuviai.

Bijot, kaip drebanti auka,

Neverta laisvam Žmogui.