Jeigu tavęs nėra televizijos ekrane, tavęs išvis nėra. Iki šiol su šia karčia tiesa turėjo susitaikyti visi, kieno pajamos ir vieta po Lietuvos saule priklauso nuo vardo žinomumo: mažos ir vidutinės meno žvaigždės. Jau kuris laikas šią taisyklę sau bando prisijaukinti ir miestai. Kuris miestas ilgiausiai ir įspūdingiausiai švęs Kalėdas, kuriame Kalėdų eglė gražiausia, kurio žmonės balsingiausi... Šį pigu jauką tvirtai įsikandome ir mes, kauniečiai.

Dar ne taip seniai stebinę svečius socialine reklama, kuri bandė įtikinti mus, gyvenančius Kaune, kad čia tikrai įmanoma gyventi, šiandien vėl lipame ant grėblio ir bandome kitiems parodyti (ar pirmiausia įsiteigti sau), kad esame šauniausio Lietuvos miesto šauniausi gyventojai. Su šiuo keistu kompleksu, matyt, dar kurį laiką teks pasigrumti.

Kol turistai iš Suomijos ar iš Vilniaus sugrįžtantys išgarsėję kauniečiai mūsų neatves į protą ir nepabaksnos žemėlapyje: Kaunas va čia, tokioje puikioje vietoje, kad negali būti užmirštas. Na, paprastiems miestiečiams tai dar atleistina. Tačiau kiek merų pasikeis, kol kuriam iš jų taps aišku, kad miesto vardo reklama reikia rūpintis ne Lietuvoje, o užsienyje – ten, kur siekia iš Kauno nutiesti oro tiltai?

Šią savaitę vėl išgirdome: Kauno valdžia šventai tebetiki, kad miestui būtina reklamuotis šalyje, varžytis su kitais miestais ir nugalėti. Jei ne ekonominiais, socialinės gerovės rodikliais, tai bent komercinės televizijos šou. Meras su savo komanda nėra visai neteisus taip manydami: kuo daugiau kauniečių savaitgalio vakarą bursis prie televizijos ekranų ir balsuos už savo miesto atstovus, tuo mažiau laiko jie turės skaičiuoti Laisvės alėjoje nunykusias vitrinas; kuo pakilesnė miestiečių nuotaika, kuo patriotiškiau jie bus nusiteikę, tuo labiau idealizuojamo miesto įvaizdį sies su valdžioje esančiais politikais ir per čia pat vyksiančius savivaldos rinkimus balsuos už juos. Tik štai klausimas, kiek toks ir taip sureikšmintas projektas yra naudingas televizijai, kiek – miestui ir jo vadovams?

Mažytis skandalėlis, susijęs su Merūnu, simboliškai atsako į šį klausimą: norėdami pasiekti kelionės tikslą, turėtume vadovautis ne žvaigždėmis, bet žemėlapiais. Reitingų besivaikančios televizijos žaidimo dalyviai galėtų būti pamaloninti jau vien galimybe  paspausti merui ranką. Sureikšmindami savą paramą tokiam projektui miesto vadovai  rizikuoja likti nepatogioje padėtyje – panašioje, kokioje jau atsidūrė dėl nesusipratimo su Merūnu.

Jei mums taip svarbios tos chorų kovos, ką darysime tuo atveju, jei pernykštės Šampaninio choro pergalės nepavyks pakartoti? Pulsime į depresiją, kad  esame bebalsių miestas, ar kaltinsime kitus didmiesčius sąmokslu? O ir apskritai kaip elgtis merui, kurį su ilga nosimi palikusi scenos žvaigždė ne šiaip persigalvojo, bet nuėjo vadovauti analogiškam projektui į kitą televiziją – ten, kur bus ne tik dainuojama, bet ir šokama ar deklamuojama?

Ir ką darys meras, jei pastarąjį projektą laimės kaunietis ir meras bus pakviestas paspausti jam dešinę? Ignoruos "svetimą" komercinį projektą?

Žaidimai su žvaigždėmis ir bandymai jomis tapti yra labai pavojingi. Ir vargu ar verti rimtų politikų dėmesio. Tegu juos veda, juose dalyvauja ar viešai reiškia paramą tie, kurie daugiau menkai ką tesugeba arba neturi rimtesnių darbų. Kauno miesto vadovams pastarųjų, regis, netrūksta.